Jaunystė
Ugningos žiežirbos pažiro –
Nauja gyvybė čia pražydo.
Skaisti lyg spurdanti liepsna,
Tyra lyg krištolo rasa.
Pažvelk – ir vėl pakilo Saulė,
Aušra pradžiugino pasaulį.
Kaip daug mums lemta pamatyti,
Pajust, išgirsti ir patirti.
Ant vėjo mes sparnų lakiojam,
Visas šalis pažinti norim.
Pietūs, rytai ir vakarai,
O šiaurėj – kelrodė žvaigždė.
Pasaulį išorės pažinę,
Mes imsim tirti ir vidinį.
Tik artimų draugų rate
Harmonija pulsuos tikra…
Karališkai galva pakilo,
Apžvelgdama naujas erdves.
Širdyje meilė išsiliejo,
Virpėdama švelnia gaida.
Gyvybei duoti reikia kūną –
Būties įprasminimo būdą.
Te suskamba nauja karta
Aukštesne dvasine nata!
Išgirsk
Taip, tu žinai,
Jog tai yra tiesa –
Tiesos šviesoj
Tu būti pasiryžai.
Tad nesugrįš
Jau abejonė, ne,
O liesis gyvastis
Čia palaimingai.
Kas ieško – randa,
Gi kas klausia –
Atras atsakymą
Ir troškulys numalš,
Jeigu klausysies
Atidumas vaisius duos,
O gilūs pojūčiai
Išmokys priėmimo.
Kiek besistengtum –
Tu tik žemės dulkė,
Kolei nesuvokei
Savosios prigimties,
Nes tiktai Dvasios
Gilus išjautimas
Atvers tyriausias
Šios Būties erdves.
Tačiau nelauki
Lengvų pasiekimų,
O savo pastangomis
Eik į pažinimą –
Tikėjimas stiprus
Ir ryžtas begalinis
Padės atrasti
Esmę prigimtinę.
Jei nori ką pasiekti,
Tai daryki,
Nes tu gali, tik
Reikia pabandyti.
Daugiau patyrus
Ateis suvokimas,
Leidžiąs palaiminti
Kūriniją beribę.
Ir meilė išsilies
Taurėj krūtinės,
Ištirps ledai
Palaimoj begalinėj –
Tik ji aprėpti gali
Visos įvairovės
Skaisčiausią šventą
Dvasios Būvį.
Klajūnų odė
Kasdien, kasdien mums tenka vis mąstyti,
Ar viską pasiekėm, ką buvom užsibrėžę?
O gal ir vėl kažką labai svarbaus pamiršom
Arba prošal puiki proga nepastebėta pratekėjo?
Ir vėlei tenka daug apgailestauti,
Nes galimybes sugrąžint jėgų nebeužtenka –
Nebėr žinojimo, tikrumo, - vien tik vėjų
Nuolatos virpinami drebantys langai.
Ir kiek bežvelgtumei pro juos, regi tik tuščią žaismą,
Kurs vėlei įsuka viliojančiuos verpetuos,
Aptemdydamas matymo aiškumą,
Suveldamas ir subtiliausių pajautų tikrumą.
Netgi jei dar bandai sustot, nebegali jau,
O jei paklausti išdrįsti: “Kur neša vėjas šitas?”, -
Atsakymu tik kauksmas siautulingas atsiliepia.
Todėl ir pasiduodi srautui tam galingam,
Daugiau nebekovoji, o laisvai, ramiai vien išsilieji
Ir netikėtai atrandi čia atilsio lagūną,
Kuri tau padeda šiek tiek harmonijoj pabūti
Tiek išorėj, tiek viduje, ir visiškoj ramybėj apsijungti,
Suderinant savuosius būvius, lyg stygas kitaros...
Šioj esaty po truputį jau valios kaupiasi galybė,
Kurią kadaise išbarstei kovoj aistringoj.
Šitos jėgos jei tikrą vertę tau pažint pavyko,
Jau nebetapsi vėjų srautams tu auka beginkle.
Pakankamai tad aiškiai pamatysi ir suvoksi,
Ar pakeliui vis dar, ar laikas išsiskirti,
Kad nesusitapatint vėlei, neištirpti,
Prarandant savo esmę, ryžtą, siekį tyrą,
Ir plunksnele lengva vėl pasroviui pranykstant.
Ką gi, jei tikslas aiškus, o krypčių daugybė,
Nebevirpėk tuščiai, o vieną pasirinki,
Ir ženki juo lyg lavina ugnies galinga,
Kuriai nėra kliūčių ar užtvarų skaitlingų, -
Juk pasirinkusiam teisingą kelią
Visa Būtis pagelbėt siekiant tikslo verias.
Ji neš tave tarsi sparnais erelio –
Tai vertas tikro Dvasios Kario kelias.
Esatis
Aš esu pasaulio sielvartas giliausias,
Liūdesio atplaiša ir rauda graudžiausia,
Širdį veriantis atodūsis ir skausmas,
Ieškantis paguodos vienumoj.
Nuolat baimių draskomam pasauly
Iš kančios bandau ištrūkt kaskartą,
Melo ir apgaulės liūne skęstu…
…Sąmonės šviesoj viltis negęsta!
Skausmas gali gimt tik dualybėj,
Kur esybė jaučias vieniša,
Atskirta nuo visumos beribės,
Pasimetusi erdvėse ir laike…
Lašas aš lietaus, mažytis, lengvas,
Ramiai skriejantis žemyn be atvangos,
Sąvasties nebijantis prarasti,
Nes esmėje esantis viskuo!
Savo formoj nešantis svarbiausią
Sutvertos visatos gilią prasmę.
Pradžią menantis, kelyje daug atradęs,
Veržliai vieno tikslo linkui lekia.
Jeigu tik trumpam sustot bandytų,
Ištaškytų jį atsivejantys spėriai
Paskui skriejantys ryžtingi pakeleiviai –
Pasirinkusiam nebevalia sustot!
Tad suvokus savo būties esmę,
Pilnaverčio pažinimo gilią prasmę,
Nesileisi abejonėms suklaidinti,
Atsiversi šiam pasauliui, jį pamilsi.
Tik atstačius pilną vientisumą
Bei vienovę su Kūrinija, tyrumą,
Vėl džiugiu skraiduoliu pasijutus
Atsiduok Būties alsavimo gaivumui.
Išsiveržusiai šaltinio tyro šviesai
Užtvarų nebėra ar kliūčių,
Mylinti širdis aušros galybe
Išdrįs skleistis judesiu švelniu.
Žerti sėklas dirvoje kūrybos,
Brandint vaisius savo atradimų,
Drąsiai nert į naują patyrimą,
Gausa pildyti aruodus pažinimo.
Tapt paguoda trokštantiems vienybės
Ir palaima ieškantiems tiesos,
Meilės pakylėjimu bei skrydžiu
Laisvės išsiilgusiems šviesos.
Vienovė
Kai būni tyloje,
Ramiam vienovės gojuj,
Gali išgirsti kuždesį bežodį...
Tai balsas iš kažkur labai toli.
Kodėl jis skamba? Ką byloja?
Gal begalybe masina į tolius?
Išdrįsk išskleisti
Skaistų laisvės žiedą,
Kurio žydėjimo prasmė –
Tiesiog mylėti, išreikšti
Dvasinės vienovės tobulumą,
Susigrąžint būtovės vientisumą.
