Mintys

• [2014 m. spalis] Štai, jau kaupiasi gamta ramesniam poilsiui ir rimčiai... Jau ščiūva klegesys, lietaus lašai ir vėlei kapsi... Tai vėjas šuorais juos aplink nešioja, tai dargana smulkia migla švelniai apgobia. Šiek tiek vėsoka, tad lygtai norisi apsigobt skraiste šilta... Apgaubti žemę, žmones savo rankų, širdies ir meilės šiluma, ja vis dalintis. Į ugninių gelsvai - rausvų brandaus rudens lapų patalus kartu panirti... Ir kartu sušilti. Rudens lietus man primena tą tiltą, kuris sujungia šiapus esantį būties krantą su anapus nusidriekusia realybe. Čia - ryškių spalvų kontrastai supa, kažkuo vilioja, o tuo pačiu tarytum stumia... Link nežinomybės? O galbūt link tikresnės realybės? Čia jau kaip kam... Drėgna ar sausa... Šalta ar karšta... Šviesu ar tamsu... Kai neskubi to vertinti, kažką tai pasirinkti, tuomet tiesiog esi... tame... su tuo... tai... ir ne tai... Tada lengva tęsti tiesiog būti, daryti arba nedaryti, susiliet su būtimi, joje ištirpti... Ir išgyventi gilią prasmę šio buvimo...


• [2014 m. rugsėjis] Žvelgiau į rudens apniūkusį dangų ir žinojau, kad už pilkų debesų šviečia saulė... Mačiau liūdesio apimtą veidą, ir prisiminiau, kad tai praeis, nes liūdesys - tai džiugesio priešingas polius, taigi gyvenimo švytuoklė būtinai ir džiaugsmu apdovanos... Stebėjau šalnos nuspalvintus gelsvus - rausvus lapus, nešiojamus vėjo, ir jie man priminė apie pavasario gyvybės jaunatvišką šėlsmą... Kaitos prasmingumas puošia gyvenimą. Taip vidinę tylą užpildo gili mintis, aktyvų dienos bėgsmą - vakaro rimtis ir nakties paslaptis... Tebūnie... Taigi... pastovi kaita, būties švytuoklė, nešanti per gyvenimą be sustojimų... Ir mums Dievo dovanota galimybė rinktis, kaip būti tame kelyje...


• [2014 m. rugpjūtis] Kiekvieną dieną mes susiduriame su kažkuo netikėtu, nelauktu, neplanuotu, ir kažkodėl nustembame, išsigąstame, kartais netgi supykstame... Kodėl vyksta ne taip, kaip norėčiau, kaip man patinka, priimtina?...  Didysis Dievo sumanymas - dvasinė kūryba, kuri visai neprivalo būti "planuota". Kaip nuostabu panirti į netikėtą patyrimą, išgirsti, pamatyti, pajusti kažką naujo, dalyvauti Didžiajame Gyvenimo žaidime - kūryboje. Jei viskas būtų nuspėjama, kaip taptų nuobodu... Ar dar yra širdyje vietos dvasiniam žaismui, vaikiškam džiaugsmui, ekspromtui? Aš vis pasižiūriu gilyn į save, pasitikrinu... Ir budinu savyje tai, kas yra esminio, prasmingo, svarbiausio - ir, žinoma, nė nenumanau, kas gi kitą mirksnį tai bus...


• [2014 m. liepa] Vasaros karščiai sumažina išorinį aktyvumą, bet tai paskatina daugiau dėmesio skirti vidiniam pasauliui, jo tyrinėjimui, žmogiškos prigimties slėpinių pažinimui... Būties "čia ir dabar" dovana - galimybė būti vidinėje ramybėje, taikoje su savimi ir pasauliu, girdėti, jausti, matyti, suvokti - ir malonumą tame atrasti... Kas aplankys jau kitą minutę - nežinia, ir tai yra nuolatinio mėgavimosi gyvenimo tėkmės atnešamomis dovanomis, mažais netikėtumais ar stebuklais tąsa. Ir tai visai negąsdina, tai išgyventi yra tiesiog smagu. Ir tame kiek geriau pažinti save...