Sąmoningos kelionės

Sąmoningos kelionės - tai tikslingo sąmoningo kvėpavimo pagalba Sielos atmintyje atgaivintų praeitų gyvenimų patirčių prisiminimai, turėję vienokią ar kitokią prasmę mano evoliucijai, padėję geriau pažinti save kaip dvasinę esmę, pasirinkusią eiti žmogiškosios evoliucijos šioje nuostabioje Žemės planetoje keliu.
Dalinuosi šiais patyrimais, kadangi jie man padėjo vaduotis nuo daugelio ribojančių, varžančių programų, tikiuosi, tai padrąsins ir Jus žengti dvasinio sąmoningumo, savęs pažinimo keliu.

Tema: plati sąmonės raiška, apribota sąmonė 
Baigus aktyvų kvėpavimą, aprimstu, atsipalaiduoju. Išeinu labai aukštai, jaučiuosi esanti savaranki sąmonė – dvasia, suvokianti save, savąjį amžinumą, apėmęs vaiskaus džiaugsmo bei pilnatvės pojūtis. Savo sąmonėje išgirstu bei suvokiu kvietimą keliauti į vieną Kūrinijos kampelį, kur yra sumanytas be galo įdomus vyksmas. Mano nesąlygotas apsisprendimas susilieja su ketinimu, tad po kurio laiko jau pajuntu artėjanti ir besileidžianti į žemės atmosferą. Puikiai žinau, jog tai pirmas atėjimas į šią planetą. Leidžiuosi žemyn kaip sąmonė, vienu sykiu jaučianti tiek orą bei jo cheminius pokyčius žemėjant, tiek vandenį, nes tuo pačiu leidžiuosi ir kaip begalybė žemyn krentančių mažų lietaus lašų. Tai pirma mano pažintis su šiomis bei kitomis stichijomis. Dabar jau labiau jaučiuosi lašais, tikšiančiais ant kalnų šlaitų, susiliejančius į vis gausėjančius vandens srautus. Vanduo visuomet randa sau kelią – taip ir aš smelkiuosi per pačius mažiausius įtrūkimus uolienose, taip pajusdama žemės stichijos, akmenų kietumą bei savitumą, išgyvendama, lygiai kaip prieš tai oro bei vandens stichijų, sąmonę, tikrąją savastį. Beje, visame kame dalyvauja ir ugnies stichija įvairaus intensyvumo šilumoje.
Įdomu pastebėti, kad nors tai buvo ir vientisas, takus visų stichijų išgyvenimas, tačiau tame nejaučiau laiko apribojimų, cikliškumo – iš dabarties žvelgiant man netgi regisi, kad  tai buvo milijonus metų trunkantis vyksmas, tačiau būtent tai neturėjo absoliučiai jokios reikšmės – svarbus buvo tik pats gyvas šio pasaulio pergyvenimas. Vienu metu jaučiausi ir oro srautais, ir krintančiais lašais, susiliejančiais į upelius, vandenyną, ir žemė visa savo uolienų įvairove, lengvai sugerianti vandenį. Girdėjau savo lašnojimo aido atgarsius tamsiose olose, jutau vis didėjantį karštį besileidžiant į žemės gelmes. Tai buvo taip vientisa, be to visai lengva savo sąmone aprėpti viską vienu sykiu, būti visu tuo, visoje begalinėje šios realybės įvairovėje…
Dėmesį patraukė silpnas, bet ritmingas garsas, jo vibracija. Akimoju ten ir atsidūriau – tai buvo milžiniška lyguma, kone giedras tamsėjantis dangus – saulėlydis. Degė vidutinio didumo laužas, o aplink jį dideliame rate ritmingai skambant būgnui žmonės šoko. Aš tarytum ir iš šalies žvelgiu, bet tuo pačiu ir jaučiu, kaip šoku, kaip įsiklausau bei susilieju su garso virpesiais, su oru, žeme, visa gyvastimi, visa gamta. Šokančių žmonių sąmonė visiškai nesąlygota, laisva (taip manau, nes tai jaučiu) – jie visi jaučiasi, o ir yra gamtos dalimi, neatsieti, išties vientisa Kūrinijos visuma. Mūsų visų sąmonė aprėpia viską, nei kiek neišskiria savęs iš tos visumos. Ko gero tai buvo gyvas archetipinės kolektyvinės sąmonės išgyvenimas. Jokių rūpesčių, abejonių, baimių – tik pilnatviška vieninga Būtis…
...Manau, kad po to sekė jau visai kito, arba tiesiog labai konkretaus, įsikūnijimo išgyvenimas, kadangi šįsyk pasijuntu turinti individualybę, konkretų kūną, esu gan aukštų kalnų papėdėje, čia daug žalumos, miškai, pievos. Jaučiu visai naują esamos realybės atspalvį – visiškai nelauktai visur tvyrančią baimę. Tuo metu akivaizdžiai buvo stiprūs telepatiniai sugebėjimai, nes matau savo sąmonėje, o ne akimis, vaizdą, kaip ant žemės paviršiaus nusileidžia labai spindintis dirbtinės kilmės skraidantis objektas. Iš jo po kurio laiko pasklinda kažkokie skraidantys aparatai, kurie “medžioja” būtent žmones, o suradę juos tam tikru būdu paralyžiuoja, po to paima ir nuneša į tą pagrindinį laivą, kur jau išstatytas didelis spindintis apvalus gaubtas – kupolas. Kas yra jo viduje, nematau ir nesuvokiu, nes jis “neleidžia” pažvelgti telepatiškai – turi kažkokį energetinį skydą. Tik suvokiu, kad ten kažką daro su žmonėmis tiek sąmonės, tiek genetiniame lygmenyse. Iš po gaubto paleisti žmonės jaučiasi esą visiškai pasikeitę – sąmonė siaurutėlė, į telepatinį kontaktą visiškai nereaguoja, o be to, iš jų sklinda baimė, agresija, pyktis, tiesiog daug įvairialypio blogio. Man tai regisi kaip visiškai nepateisinamas kišimasis, manipuliacijos, kt. 
Visa savo esybe suvokiu, kad būtinai turiu slėptis, saugotis, kitaip manęs laukia toks pats likimas. Bėgu, slapstausi giliausiuose tarpekliuose, miško tankumynėse. Deja, tai nepadeda, nes tie mažyčiai skraidantys aparatai specialių ieškiklių pagalba aptinka mus, žmones, tad mano pastangos desperatiškos, tačiau pasmerktos. Mane aptinka, jau suparalyžiuoja, matau bei suvokiu, jog mane gabena į kupolą, tačiau negaliu visiškai pasipriešinti, net nepajudu. Paskutinis dalykas, kurį pamenu jau prie pat kupolo, yra tai, kad duodu sau žodį bet kokia kaina išsivaduoti iš šių “spąstų” – jutau begaliniai stipriai suformuotą ketinimą.
Po nežinia kiek laiko atsigaunu, susivokiu kad esu miške. Pirmiausiai mane užgriūna siaubingas sąmonės ribotumo pojūtis, nepakeliamai skausmingas ir žeminantis. Palaipsniui randasi ir kiti pojūčiai – baimė, gėda, aklas noras bėgti ir slėptis nuo viso pasaulio kuo giliausiai. Jaučiu, jog bėgu, bėgu, bėgu...
Sugrįžus į šią realybę, tai suvokiu kaip vieną iš pačių skausmingiausių viso savo ilgalaikio buvimo Žemėje įspaudą, persekiojantį per visus gyvenimus.

Tema: in-jan-den energijos, dvasinė sąmonė 
Kvėpavimas buvo išties galingas. Pradžioje atidžiau stebėjau savo kvėpavimą, stengdamasi išlaikyti maksimalų stiprumą, o po kurio laiko pradėjau stebėti iš šalies visą tą kvėpavimo procesą, tarsi paleidusi jį automatiniu režimu. Pradėjo eiti didelis energijos srautas iš kūno apačios per kojas – žemiška, minkšta, bet jausmingai apvelianti (in). Ši energija sruvo bangomis, kartais gan stipriai mano kūną suriesdama. Įdomiausia, kad ir pats kvėpavimas vyko pagal srautą: įkvėpimas iš apačios, per kojas, iškvėpimas per burną. Palaikiau tą intensyvumą, bet po kurio laiko palaipsniui kvėpavimas įgavo visiškai kitokį, daug “kietesnį” toną. Ko gero būtent tada įvyko persiorientavimas – įkvėpimas ėjo iš viršaus, per viršugalvį, o iškvėpimas per burną – energijos srautas daug kietesnis, stipresnis (jan). Įkvėpimai tarsi vėsino, ramino kūną, jausmus, pojūčius. 

Tai kurį laiką vyko kaip nuolatinis polių apsivertimas, t.y. įkvėpdavau tai iš apačios, tai iš viršaus. Kvėpavimas darėsi vis lygesnis, vientisesnis. Išsilygino bangavimo pliūpsniai įkvepiant pro kojas, kiek sušvelnėjo srautas įkvepiant pro viršugalvį. Galų gale, nors muzika tebesitęsė, kvėpavimas perėjo į visiškai naują kokybę. Įkvepiant atrodė, jog tai vyksta iš visur, tarsi įkvepinėčiau sferiškai, nors vėliau suvokiau, kad šiuo metu pradėjau įkvepinėti iš abiejų pusių – tiek iš viršaus, tiek iš apačios. Atrodė, jog į save galiu sutraukti visą esamą orą, visą aplinkinę erdvę, kad manyje gali tilpti labai daug, visa begalybė. Įkvėpimai tapo labai užsitęsę, gilūs. Ir tik suabejojus, ar verta taip “gobšauti”, vis dėlto katrais iškvėpdavau trumpu išpūtimu.
Gilaus ilgų taktų kvėpavimui įsigalėjus vienu momentu išėjau į labai šviesią erdvę ir staiga išvydau būtybę su gyvatės formos galva, žvelgiančia į kairę nuo manęs. Tą sutvėrimą mačiau trumpai, bet tai buvo ganėtinai šviesių vibracijų tonas, toji galva spindėjo lyg iš vidaus labai šilta, auksinės spalvos šviesa, skaistumu, tyrumu, rimtu orumu. Tai buvo vienintelis vaizdas, kurį mačiau per visą šį seansą, ir galiu pasakyti, jis mane nuteikė labai pakiliai, tarytum būtų perleidęs savo būvio savybes man. 
Po to aš atsidūriau tikrai labai šviesioje, “savoje” erdvėje, nes apėmė visiško saugumo, jaukumo, pilnatviškumo, vientisumo būsena. Jokių emocijų, minčių, kitokių atplaišų – vien tik pilnai sąmoningas būvis, sąmonė, stebinti visą šį kvėpavimo vyksmą, patį kūną, fizines kūno reakcijas, aplinkos atgarsius ir tuo pačiu daug subtilesnes, erdvesnes būsenas. Ir tas stebėtojas – visiškai beasmenis, manyčiau, ganėtinai artimas dvasinei manojo “Aš” kokybei. Kas įdomu, kad šioje būsenoje jaučiausi taip, tarsi būčiau tik vienas taškas, kuris tai išsiplečia vos ne iki begalybės, tai vėl pilnai susitraukia į tą pilnai sąmoningą dvasinės surinkties tašką. Va tada aš iš tiesų pajutau, identifikavau sferinio kvėpavimo procesą. Tai lyg nuolatos pulsuojanti, kintanti energijos būsena – tai jan aktyvus impulsas, tai in pasyvus, susitraukiantis. Bet svarbiausia, kad tai vyksta vienu metu abejomis kryptimis, arba tiksliau, harmoningai apsijungia tiek jan, tiek in energetinės vibracijos, ir jeigu jos yra susibalansavę, susiderinę, tai jų nuolatinis nenutrūkstantis srautas, apjungęs abu būvius, išskleidžia den energiją, t.y. pusiausvyrą bei pilnatvę.
Bebūnant šioje “savojoje” erdvėje, pradėjo skambėti sugrįžimo melodija, rodanti, jog laikas grįžti į “čia ir dabar”. Va tada ir prasidėjo! Vienas dalykas – aš realiai suvokiau duodamą ženklą, tačiau visiškai į tai nesureagavau. Tapo aišku, kad aš visiškai nenoriu sugrįžti. Įsijungė protas (o gal ir ne jis?), pradėjęs klykti: “Nenoriu!” “Man čia geriau!” “Negrįšiu!”. Tai tęsėsi gan ilgai. Leidau protui “išsirėkti”, o pati su įdomumu visa tai stebėjau. Nežinau, kiek laiko visa tai truko, bet atrodė, lyg vos ne visą amžinybę “svarsčiau”, grįžti ar ne. Tačiau nuraminus “minčių audrą”, atėjo suvokimas, jog jau jeigu man čia taip gerai, jei tai tikroji mano erdvė, kuri man labai reikalinga ir svarbi, brangi, saugi, tai juk aš galiu ją atsinešti su savimi į šią Žemę, į šią erdvę, į šią vietą, laiką, kūną. Tai priėmus suvokiau, kad turiu taip ir padaryti. Nesvarbu, jog tai nėra taip jau paprasta ir lengva, tam reikia įdėti tam tikrų pastangų bei energijos. Tada, po truputėlį visiškai nurimusi, sugebėjau grįžti bei aptarti šios dienos patyrimą su kvėpavimo vedančiuoju.
Praėjus kuriam laikui, galiu pridurti, kad šio seanso metu gauti suvokimai paskatino vėl sugrįžti prie kažkada pradėto sąmoningo praninio kvėpavimo, kurį buvau gan stipriai apleidusi, ir beje su visai kitu atsakingumu bei kokybe. Kas liečia “savosios” erdvės pajautimą bei atsinešimą į “čia ir dabar” – tai tapo tarytumei viena iš pakopų link savo tikrosios esaties užtvirtinimo kelyje. Akivaizdu, jog iš pirmojo aukšto į trečią aplenkiant antrąjį niekaip nepateksi – nuoseklumas labai padeda įtvirtinant bei išskleidžiant gautą patirtį, suvokimus. Be to, tai tapo viena iš dedamųjų naujai formuojant savosios būties vertybių skalę – tam pasitarnavo ir tikrosios esaties patyrimas, ir galimybė mokytis stebėti vykstančius procesus iš šalies, neneriant į juos “visa galva”, o tik naudojant tam turimus “instrumentus”, pvz., protą, stebinčią sąmonę.

Tema: prisilietimas prie savasties 
Kvėpavau iš visų jėgų, tiesiog galingai, o kvėpavimo ritmas palaipsniui iš intensyvesnių tonų pereidinėjo į ramesnį, lėtesnį, tačiau labai gilų ir stiprų. Pasijutau išeinanti į visai kitą erdvę, nes aiškiai laiko tėkmės pojūtis tarytum suplyšo į atskiras daleles. Jokie vaizdinai neatėjo, muzikos ritmas šiek tiek bangavo, o aš stengiausi su juo derinti kvėpavimą, likdama bešališku stebėtoju. Atrodė, jog ant manęs auga raumenys, kad tampu vis didesnio, galingesnio energetinio kūno sudėjimo, kad plečiasi mano aprėpiama erdvė (gilėjant ir ilgėjant kvėpavimo ritmui, tarsi kiekvieną kartą reikia vis daugiau laiko įkvėpimui dėl to, jog įkvepiu vis daugiau erdvės, vis iš toliau). Atrodė, kad jau nebėra kur beįtalpinti tiek daug erdvės (protui nesuvokiama). Jaučiausi tikru galiūnu visuose lygiuose, visuose planuose, būviuose.
Čia šiek tiek sulėtėjo muzikos tempas ir kažkaip savaime aš nustojau kvėpuoti intensyviai, tačiau minėtas galios pojūtis išliko. Jau kiek anksčiau man vis pasirodydavo žydros spalvos spindulys, einantis į mane. Ir nustojus intensyviai kvėpuoti, tiesiog ėmiau keliauti per įvairias visai ne materialias erdves, bet aiškiai mačiau, gal net jutau, kad tai ne mano erdvės, ne mano vibracijos. Kartais vėl pasirodydavo žydras spindulys. Nutariau jo “įsitverti” ir pasijutau, lyg milžinišku greičiu lėkčiau, bet ne pirmyn (kaip matosi važiavimo metu žiūrint į priekį), o atgal (tarytum važiuotum nugara į priekį). Tai buvo labai aiškus, stiprus pojūtis, išnešęs į daug šviesesnes erdves, vibracijas. Staiga patekau į sukimąsi sukuriu, atrodė, galvelė visiškai susisuko. Ir taip tęsėsi kurį laiką. Beje, viso to skriejimo metu muzika išliko kaip ir nuo pradžių panašiai besikaitaliojanti, ir pradėjo kilti įtarimas, kad čia kažkas ne taip. Vienas dalykas, muzika manęs visiškai nei jaudino, nei erzino, nei dirgino, tačiau buvo pojūtis, kad su jos pagalba buvau kažkam skatinama – kaip vėliau paaiškėjo, aš turėjau visą laiką stipriai kvėpuoti, todėl muzikos tempas buvo greitas. Pagal pojūtį aš buvau susiskaidžiusi į labai daug dalių ir pasklidusi erdvės ir laiko tyruose, todėl jaučiausi esanti abstrakcijų pasauliuose. Pabaigoje, suskambus “sugrįžimo” melodijai, daviau sau komandą sugrįžti, bet rinktis savo “gabaliukus” teko gan ilgai. Grįždama išlėkiau tartum iš Saulės ir tik tada ėmiau suvokti atsidūrusi būtent šioje erdvėje, palaipsniui užplūdo šiokie tokie jausmai (ypač širdyje), regėjau tolstančią Saulę, lėkiau į Žemę, prasilenkdama su įvairiomis esybėmis. Sugrįžus į kūną, teko vos ne jėga tempti į save kitas savo išsibarsčiusias dalis. Tai buvo kiek skausmingas, be to nemalonus bei varginantis procesas.
Sesija nedavė to rezultato, kokio buvo tikėtasi, kadangi aš nustojau intensyviai kvėpuoti (betgi aš nežinojau, kad reikia visą laiką palaikyti aktyvų kvėpavimą). Pasirodo, štai kaip lengvai gali apgauti susiformavę išankstiniai stereotipai, lūkesčiai! Bet vis tik aš išėjau į savo tikrąsias vibracijas. Manau, kad būtent dėl to ir “išlėkiau iš kūno kaip kulka” žydrojo spindulio dėka, o po to buvo labai sunku “susisemti”.
Šios sesijos sukeltas liūdesys išsisklaidė negreitai – buvo daug nusivylimo savimi, negebėjimu dirbti visomis jėgomis, budrumo stoka. Širdies gėla vis priminė palaipsninės netekties, patirtos sesijos metu grįžtant į esamą momentą, kartėlį. Kaip išsaugoti bent mažą dalelytę savo tikrųjų vibracijų, patirtų sesijos metu? Kaip išmokti vis tyrinti, skaidrinti savo būties kokybę, palaipsniui artinant ją prie tikrosios? Ar apskritai įmanoma esant šiame erdvėlaikyje, kūne, su turimu turtingu karminiu bagažu kažko panašaus bent siekti? Gal būtent visas tas senas balastas ir yra esminė nesėkmių priežastis? Štai tokie bei kitokie klausimai užplūdo, versdami ieškoti atsakymų, sprendimų, daryti bent kokias išvadas.

Tema: tikroji savastis 
Pradžioje visas dėmesys daugiau buvo sutelktas į kvėpavimą, jo stiprumą. Prieš pradedant kreipiausi į visus savo Mokytojus, Globėjus, Aukščiausiąjį Aš, savo Dvasinę esmę, prašydama visokeriopos pagalbos, paramos, palaikymo. Manau, jog tikrai buvau išgirsta.

Apie 10 pirmųjų minučių teko kiek labiau sekti kvėpavimą, kad įeiti į ritmingą režimą. Tada pradėjo plūsti visokios mintys, tarsi kažkokios pokalbių nuotrupos, kurios tarsi mažos bangelės šiek tiek sujudindavo mane, tačiau neįtraukdavo, nes pakankamai atidžiai tai stebėjau ir tiesiog praleisdavau tai pro save nesusitapatindama. R. po to klausė, su kuo tie pokalbiai vyko, tad ypač ryškiai prisiminiau kalbėjusi su Nijole, su Raimundu, lyg ir su Gyčiu, dar kažkuo. Bet pirmos pokalbių nuotrupos buvo tiek nereikšmingos, jog net neįsiminiau, kas dar tame dalyvavo, apie ką ėjo kalba. Taip pat pamenu, jog taipgi ateidavo įvairių minčių šuorai, pasvarstymai, vertinimai, pastebėjimai. Visas tas kvėpavimo periodas buvo tarsi slinkimas (ar kilimas) per minčių, mentalinių konstrukcijų, kartais emocijų kratinio debesį. Pakilus virš jo, šis tas pasikeitė.
Vienas dalykas, atsiskyriau nuo automatiniu režimu palikto kvėpuoti kūno ir tapau stebėtoju, kurio sąmonės laukas kvėpavimo eigoje labai plėtėsi. Atsidūriau daugiaplanėje erdvėje ir tada darsyk kreipiausi į savo Dvasią, Aukštesnįjį Aš, prašydama visokeriopos pagalbos. Čia staiga pamačiau, jog link manęs skrieja daug sąmoningų sferos pavidalo esybių, o priartėjus susilieja su manimi. Suvokiau, kad tai mano esmės dalelės, išbarstytos erdvėlaikio vingiuose, lekia link manęs norėdamos man padėti. Jaučiau didelį jų susidomėjimą, ryžtą pagelbėti, stiprų palaikantį dėmesį. Jos rinkosi tiek iš praeities, tiek iš ateities. Turiu pripažinti, jog tai labai man padėjo, suteikė papildomo ryžto, nes pajutau, kaip stipriai to trokšta mano dalelės, kaip labai mums visiems to reikia. Mums apsijungus, susiliejus, aš paklausiau, o kur gi mano Dvasia ir staiga išgirdau tyro skambesio juoką bei atsakymą – taigi čia! Aš buvau Joje, Ji buvo manyje, mes buvome vienas vientisas Būvis. Tas suvokimas tarsi išaugino sparnus, nes džiugiai krykštaujant veržliai leidausi lėkti link Saulės.
Mačiau, jaučiau visokias būtybes, esančias erdvėje arba kituose, daugiamačiuose išmatavimuose, kiekvienas turėjo savo tikslą ir link jo judėjo. Įsiliejau į Saulę kaip į savą, gerai pažįstamą, artimą terpę. Čia įvyko kažkokia transformacija, nes visai netikėtai ėmiau bendrauti su kitomis žvaigždėmis, sudarančiomis 7 narių žvaigždyną. Tas bendravimas tiesiog nenusakomas fizinio kūno pojūčiais, nes tai buvo visiškai kitokia sąmonės būsena, ir bendravimas vyko būtent žvaigždinės sąmonės lygyje, laiko linijinė samprata visiškai pranyko. Aš tarsi su senomis pažįstamomis pasisveikinau, jos atsakė, po to tarytum klausė, kas pas mane naujesnio (ar tai nėra dar vienas žmogiško proto stereotipas?) ir t.t. Po to piltuvo furmos sūkurys mane įtraukė, tik užfiksavau, kad skrieju tuo tuneliu ne į priekį, o atgalios (t.y. nugara judant pirmyn). Manau, kad tiesiog judėjau laiku atgal.
Vėl pajutau, kaip atsiskiriu nuo Saulės sąmonės, veržiuosi iš jos glėbio ir skrieju link Žemės planetos. Ji man atrodė kaip mažytis grumstelis, įdomaus patyrimo terpė. Priartėjus puoliau į Žemės atmosferą, išplitus ore, ir ėmiau su ja lietis, apsijungiant mūsų sąmonėms. Panorau geriau patirti čia esančias stichijas ir pirmiausia, prasiveržus pro lengvus debesis, panirau į vandenis. Tapau vandeniu. Susilieti su Žemės sąmone man aiškiai padėjo delfinai, užtat ir atsidūrus vandenyje, pirmiausiai pajutau jų daugiaplanį buvimą. O, kiek daug čia buvo sąmoningai šviesaus džiugumo! Patyrus vandens stichiją panorau pažinti žemės stichiją, tad, suderinusi savo vibracijas su josios, pasinėriau į ją, skverbiausi, skleidžiausi. Jaučiau žemės struktūrų įvairiapusiškumą, geologinius skirtumus, tiesiog įvairių uolienų, kristalų savybes. Aptikau be galo tvirtą ir skaidrų kristalą, susiderinusi įsiliejau į jį – tai buvo malonus pabendravimas su tyro bei tvirto deimanto siela. Žemės planeta, viskas joje buvo gyva, turėjo savą sąmoningumą ir, kas įdomu, turėjo įvairaus lygio individualizaciją arba kartais priešingai – kolektyvinę sąmonę. Pabendravus su žemės stichija, panorau patirti ugnies stichiją ir tada panėriau į Žemės gelmes, giliai, iki skystame būvyje esančios lavos. Iš karto aptikau, kad labai skiriasi ugnis, buvusi Saulėje, žvaigždėje, ir Žemėje, planetoje – tiek savo įvairiomis savybėmis, vibracijų tonais, tiek sąmonės tūriais. Skirtumas buvo akivaizdus. Po to, palikus gelmes, su vėjais prasilėkiau virš žemės paviršiaus ir apsijungiau su augalijos pasauliu. Buvo labai gera jausti žolės stiebelių bendrumą kartu linguojant vėjyje, didingų miškų monolitinę vienybę. Kilo susidomėjimas gyvūnijos pasauliu. Kažkas iš jų lyg ir šmėstelėjo, tačiau čia mane lengvai patraukė delfinai! Išsyk pasijutau be galo laiminga, harmonijoje ir darnoje susiliejusi su visuma, jausdama visų delfinų bendrumą, sąmoningumą.
Štai tada ir patraukė žmonės. Iš karto atėjo suvokimas, kad žmogui reikia iš delfinų mokytis, kaip kolektyvinės sąmonės pagalba kurti bei palaikyti darną čia, Žemėje, šioje puikioje planetoje, kilnia širdimi priimančioje įvairiausias vaikų – paklydėlių kliautis, paikystes ir net kvailystes. Mes turime išmokti būti kolektyvinėje sąmonėje nuolatos, dieną ir naktį, skausme ir džiaugsme. Ir manau (tai suvokimas, atėjęs bendraujant su Žeme), dabar besikuriančių dvasinių brolijų vienas iš pagrindinių tikslų – išmokti tai daryti, o po to tą mokėjimą skleisti vis toliau ir daugiau. Vėliau nagrinėjimo metu R. atkreipė dėmesį, kad aš ties gyvūnais beveik nesustojau, tik su delfinais bendravau, kurie vieninteliai iš planetos gyventojų yra išlaikę savo sąmonėje keturmatį išmatavimą, kai tuo tarpu kiti gyvūnai labiau individualizuoti.
Suvokus žmonijos artimiausius uždavinius, kažkaip vėl ėmiau labiau jausti save, vyko sugrįžimas prie savo esmės. Buvo tarpas be jokių vaizdinių, tam tikras ramybės periodas. Po to vėl kilo noras kreiptis į savo Dvasią, Mokytojus, Globėjus subtiliuose planuose, prašant pagalbos ir vedimo. Tada atsirado papildomo ryžto ir veržlumo kvėpavime, jis suintensyvėjo – nežinojau, nei ko siekiu, nei kam tai darau, bet kvėpavau labai stipriai. Išgirdau tarsi kokį pasiūlymą (iššūkį?) pabandyti pakilti iki savo bodhialinio, o tada ir atminio būvio. Priėmiau iššūkį, tiesiog, paprastai, nes jaučiau didžiulę pagalbą ir tikėjau, kad galiu tai padaryti.
Aktyvus kvėpavimas tapo tarsi tramplinu – kilau, stipriai kilau, tiesiog veržiausi aukštyn. Pirmiausia pradėjau artėti prie gelsvos šviesos sferos, o vis labiau artėjant jaučiau, jog tos šviesos šaltinį dengia tarsi apsauginės miglos širma. Lyg per kokią eterinę tirštumą veržte veržiausi pirmyn, link šviesos šaltinio. Ir staiga prasiveržiau – stipriai suspindo begaliniai tyras skaidriai žydros spalvos spindulys, kuris be jokių abejonių ar išlygų buvo atpažintas kaip savas, ir besąlygiškai priimtas. Susiliejau ir tarsi “išsiliejau”, ištirpau visiškoje pilnatvėje. Centrinėje (širdies) čakroje vyko audros galingumo išsiveržimai, o kiekvienas įkvėpimas tarsi priartindavo mane prie skaisčios šviesos. Staiga viskas tartum prašvito akinančiu spindesiu ir suvokiau tarianti Sanat Kumara. Nežinau, kiek giliai ir plačiai aš pajėgiau patirti šias kosmines Mokytojo vibracijas, tačiau begaliniai pilnatviškos dvasinės meilės virpulio būsena apėmė mane, pripildė palaima ir ramybe. Visiškai, pilnai ir besąlygiškai laisvai išsiliejau Sanat Kumaros šviesos spindesyje. Begaliniai šviesi, tyra būsena – pati vertingiausia dovana už tas pastangas, kurias įdėjau kvėpavimui šioje sesijoje. Atrodė, kad toje būties pilnatvėje prabuvau visą amžinybę – nejaučiau nei kūno, nei kvėpavimo, nei kokių rūpesčių, džiaugsmų ar siekių, - vien tik pilnatviška rimtis ir palaima. Man visiškai ir netrūko savęs kaip atskirties pajutimo – tiesiog buvo rimtis.
Kadangi muzika šios sesijos metu neskambėjo, tai kaip ir nebuvo jokių išorinių nuorodų, kada baigti kvėpavimą, todėl būtent tada, kai nutrūko bet kokia šio proceso kontrolė, po kurio laiko lėtai, ramiai ėmiau pargrįžinėti. Ir tame nebebuvo jokio praradimo skausmo – vien lengvas tarsi pūkelis džiugesys, suvokimas, kokią nuostabią dovaną šiandien gavau.

Tema: saulėtekis, žvaigždinė sąmonė 
Aš iš visos širdies kreipiausi į savo šviesiuosius globėjus, Aukščiausiąjį Aš, Dvasią, prašydama apsaugos. Pradėjau hiperaktyvų kvėpavimą (muzikos nebuvo visiškai) stipriai susitelkusi, stengiausi kiek begalėdama. Tačiau kvėpavimas buvo sunkus, skaudėjo tarsi sudraskyta gerklė, reikėjo labai daug tiesiog milžiniškų pastangų. Visas dėmesys buvo sutelktas į vyksmą šioje erdvėje, nes pasąmoningai jaučiau pavojų, grėsmę. Jokių vaizdinių. Teko tarsi brautis per labai sutankėjusią, tirštą erdvę, bet vis tiek tai dariau nepaisant sunkumų. Labai aiškiai jaučiau R. buvimą šalia (vėliau jis įvardino mano kvėpavimą taip, tarytum būtų kvėpavę du žmonės). Beveik nuolat prašiau pagalbos iš savo Aukštesniosios dvasinės esmės. Vieną sykį net užspringau, ko anksčiau niekuomet nėra buvę seansų metu. Tvyrojo neįprastas pasipriešinimo pojūtis, einantis ne iš manęs, tačiau dusinančiu slogučiu suspaudęs mane į stiprų glėbį.
Staiga tarsi lengvo laisvumo banga perėjo per kūną, net su palengvėjusiu atodūsiu nurimo kvėpavimas. Išgirdau pliaukštelėjimą rankomis – tai buvo perspėjantis signalas, kad tai dar ne saulėtekis (vėliau R. paaiškino, kad likus 3 min. iki saulėtekio uždėjo apsaugas, todėl ir pajutau akivaizdžiai ryškų pasikeitimą erdvėje – ji tarsi tapo švaresnė, lengvesnė, šviesesnė). Puoliau dar intensyviau kvėpuoti, ritmas greitėjo, buvo net keista, iš kur gi pajėgiu gauti tiek jėgos, jei ką tik vos ne vos tai dariau. Jaučiau be galo gilų aplinkos susikaupimą, įsiklausymą. Tada nuskambėjo spragtelėjimas pirštais (ženklas apie aušrą), bet dar kelias sekundes kvėpavau (pasirodo, apie saulėtekį buvo įspėta kiek anksčiau). Taigi, tik po kurio laiko pajutau ateinančią labai švelnią ir lengvą pakilimo bangą. Savaime nuslopo kvėpavimas, įkvėpiau giliai, bet ramiai, lygiai. Ir tada ėmiau lengvai kilti, tačiau neišjungiau dėmesingo stebėtojo savyje. Viską stengiausi pajusti: maksimaliai įtempiau, išplėčiau visus pojūčius. Kylant sąmonei, vienu metu stebėjau, tyrinėjau visomis pajautomis supančią erdvę, įsiklausydama į ją. Ji man atsivėrė tarsi naujai atrasta, nes žymiai atidžiau nei įprasta tyrinėjama, atsiskleidė daug plačiau ir giliau. Joje saulei kylant tvyrojo stabilumo, ramybės, augimo vibracijos, skaistaus ryto aušros jaunatviškumo skambesys. Atrodė, mes naujai atrandame viena kitą – tos erdvės bei mano vibracijų santykio prasme.
Dar labiau įsiklausiau, kaip gi aš skambu šioje erdvėje, ir pajutau, kad skleidžiu jaunatviškai keliančios energijos tonus, mes kylame kartu, mūsų vibracijos persipina, maišosi, papildo viena kitą. Tas gilus “įsižiūrėjimas” atskleidė daug naujo, anksčiau nematyto, nepažinto šioje erdvėje (ar užmiršto). Įdomiausia, kad jaučiau, kaip ant kylančios Saulės spindulių aš pati kylu vis aukščiau, į vis subtilesnę, tyresnę, skaidresnę realybę, į aukštesnius išmatavimus. Ir tam labai padėjo būtent Saulės spinduliai, kurie iš karto po aušros rado tarpelį tarp debesų ir apšvietė šią vietovę. Aš kilau kartu su jais, su jų nešamomis labai lengvomis vibracijomis tartum ant banglentės, nešamos link kranto besiveržiančios okeano bangos. Aš tiesiog bendravau su Saule per jos spindulius. Palaipsniui atėjo troškimas pasiekti savo tikrąsias dvasines vibracijas, ką galėjau padaryti tik Saulės pagalba. Tada ir ėmiau kilti link jų. Kreipiausi į savo Dvasią su prašymu padėti. Galų gale išsiliejau begalinėje skaidrioje palaimos, harmonijos, vientisumo būsenoje. Nemačiau jokių vaizdinių, buvau tiesiog pačiame savo esaties suvokime. Čia puikiai tiktų įvardijimas “AŠ ESU”(kaip sąmonė) Taigi buvau 6-tame išmatavime. Ten daug kas visiškai kitaip, nei čia. Jokio laiko tėkmės pojūčio, jokių erdvinių apribojimų, labai plati sąmonės sklaida, ir daug tokio, kas žodžiais tiesiog neįvardijama, nes neturi jokių atitikmenų. Ten gavau labai daug mokymo, bet tam, kad jis nusileistų iki trimačio išmatavimo, reikia laiko integracijai, neskubant, netempiant tūrių iš ten jėga, o lengvo ir sąmoningo jų priėmimo, įsisąvinimo. Ta būsena, kurią atsinešiau iš ten, labai gerai skamba rusiškai: “безмятежное существование”, būtis rimtyje. Atėjo suvokimas, kad jei nuolatos sąmoningai palaikyti ryšį su ta erdve, galima minėtą būseną palaipsniui užtvirtinti “čia ir dabar”, žinoma nuosekliai, harmoningai, tyrai. Tada ir ši būtis palaipsniui įgys tas savybes bei kokybes, galėdama vis labiau čia reikštis, skleistis. Kam tai reikalinga? Kad pastoviai ir nuosekliai kelti šio erdvėlaikio dvasines vibracijas.

Grįžtant iš sąmonės kelionės palaipsniui sugrįžinėjo pojūčiai, buvo apėmusi džiugi, šviesi palaimos būsena. Viduje augo tvirta kaip uola ramybė, nes viskas čia tapo mažiau reikšminga ar svarbu, o laikina, greitai praeinančiu. Tačiau šio “žaidimo”, kurio kažkada ėmiausi, taip paprastai mesti nesinorėjo, o ir negalėjau. Jį reikėjo pabaigti kaip vieną iš Visuotinės Evoliucijos spiralės atkarpų, turėjo tęstis pagal besąlyginius Kosminio Įstatymo dėsnius, reikalavimus. Taigi, tas, kas kadaise prisiėmė atsakomybę čia veikti, turėjo tai tęsti iki tam tikrų rezultatų pasiekimo, sąlygų išpildymo. Visus erdvėlaikio taškus jungiančios sąsajos, tarsi be galo sudėtingu raštu austa juosta, buvo įtraukę mus (ir mes tai pasirinkome patys) į labai įvairiapusį procesą, tad jį turėjome tęsti iki galo.
Suvokiau dar štai ką: jau jeigu tai darau ir darysiu toliau, tai verčiau rinktis eiti šiuo keliu džiugiai, lengvai, meilės harmonijoje, išminties darnoje, dieviškos valios stiprybėje, tvirtybėje. Tokia būties kokybė vertingiausia ir teisingiausia dar ir dėl to, jog tokiame būvyje viskas vyksta tarsi savaime, tiesiog, dvasinės kūrybos polėkyje, šviesioje sklaidoje.

Tema: kosminė sąmonės kelionė 
Sąmoningas kvėpavimas Saulei tekant stiprėjo. Per kūną rezonansai šį sykį ėjo žymiai mažiau, minčių, vaizdinių kone visai nebuvo. Po kvėpavimo sustiprinimo galų gale perėjau į “autopiloto” režimą, kai savaime kvėpavau, o pati sąmonė stebėjo tą procesą iš šalies (tai buvo jėgos kupinas darbas). Šįsyk vėl vos nesustojau intensyviai kvėpuoti per anksti, laiku susiėmiau, tęsiau.

Na, o pats pakilimas kartu su nuostabiai lengvais Saulės spinduliais buvo labai švelnus, “orinis”. Gan veržliai kilau aukštyn, viena kita mintis šiek tiek suraibuliuodavo, bet visai neužkabindavo, t.y. neįtraukdavo į begalinį minčių verpetą (tai vienas iš man vertingiausių pasiekimų daugmaž valdyti minčių srautus). Tiesiog tai pastebėdavau, tačiau neįsiveldavau į minčių sūkurius. Kildama veržiausi į pačią tyriausią sau pasiekiamą būvį – nežinau, kiek iš tiesų tai pavyko padaryti, tačiau palaipsniui apėmė begalinės šviesios rimties būsena, kai visiškai niekas nejaudina, nežeidžia, esi begaliniame vientisume, skaidrume – pilnatvės būties monolitas.
Įdomus buvo mano sąmonės išsiskleidimas vienu metu skirtinguose išmatavimuose, kurie nuosekliai pereidinėjo iš vieno į kitą. Ten toliau aiškiai neegzistavo laikas, jokie suvaržymai, barjerai ar ribos, tačiau vis arčiau į čia, į materialų pasaulį, būtis tarsi viena į kitą įsistatančios “matrioškos”, buvo vis labiau suskliaustos, talpino savyje vis mažiau galimybių, sąmonės sklaidos bei laisvės, apimdama, suspausdama mane tarsi kokiais gniaužtais, įstatydama į tam tikrus laiko bei materijos rėmus. Pats tankiausias lukštas, apribojantis kiautas buvo pats kūnas su visais savo suvaržymais. Betgi ir jame įmanoma būti, kai žinai, kodėl čia esi. Visuotinio amžinumo dėsnių suvokimas, pajautimas bei priėmimas suteikia labai daug tvirtybės, pasitikėjimo, vientisumo. Įdomu, kad po to save jau ėmiau suvokti kaip esančią visuose daugiaplaniuose būviuose vienu metu, kas šiek tiek apsunkino įprastą buvimo “čia ir dabar” kokybę. Tačiau manau, kad tiesiog palaipsniui pereidinėjau į visai kitokią, nei buvau pripratus šiame gyvenime, būties kokybę, o tam integruoti reikėjo laiko. Taigi, nuo pat pradžių suformuotas stiprus ketinimas išeiti į savo tikrąsias vibracijas ir davė atitinkamus rezultatus. Labai svarbu (kaip vėliau supratau) buvo su tuo nuolatos dirbti, kad to neprarasti, o stiprinti, auginti bei saugoti.
Jau analizuojant visą šios dienos darbą, prisiminiau, kad vienu metu mane tarsi buvo įsukęs energetinis verpetas į protui nesuvokiamą Kosminės evoliucijos spiralę – tiesiog mačiau, jaučiau, suvokiau save kaip koncentruotą sąmonės tašką, judantį ta spirale. Sugrįžus į tą momentą, susikaupiau, atgaminau atmintyje tą būseną, pojūčius, regėjimą. Kai vėl pasijutau ten esanti, atradau savąjį "identifikacijos kodą". Sutelkiau visą dėmesį į tai ir tada po truputį ėmė ryškėti raidės, po jų skaičiai. Paskutinis skaitmuo buvo kiek išplaukęs, tarytum dar nenusistovėjęs. Aš sakiau tas raides, skaičius, o kvėpavimo vedantysis užrašė, įvardindamas, kad tai tam tikros žvaigždžių sistemos, konkrečios žvaigždės bei jos planetos kosminis kodas. Mane buvo apėmusi begalinio atsargumo būsena, nes tai prisilietimas prie be galo šventų dalykų, nenorėjau to sutepti ar kaip kitaip paveikti savo perdėtu dėmesiu, smalsumu. Iš ten aš atėjau, ten mano esminis dvasinės jėgos šaltinis. Žiūrint į šį kodą, tarsi žvelgiu į savo pačios šio gyvenimo vardą, pavardę. Tik kodas spinduliuoja, galbūt net perteikia, esmines vibracijas, ir tai yra sunkiai žodžiais apibūdinamas, kolosalus pojūtis.
Tartum būtų šią dieną negana tokių nuostabių patyrimų, tai kvėpavmo vadovas pasakė, kad šio kvėpavimo metu Mokytojas Serapis Bey man perdavė štai tokius žodžius (5:55 val.):
“Didžiulė ir sąmoninga atsakomybė už savo būtį visuose planuose, visose realybėse. Ten, kur esi ir ten, kur tavo kelias ves tave. Ir te nebaugina šito kelio toluma.
Jei pasakysiu:
- Nėra nei kelio, nei tolumos...
- O kad ESI TIK TU!
- Tai kur tuomet pasuktum TU?” Serapis Bey
Tai šventa dovana, kurią nuolatos nešioju savo širdyje ir sąmonėje, saugodama kaip didžiausią patikėtą brangenybę, nuolatos prisimindama jos gilią prasmę.