Nušvitimas
Štai Vandenys Didieji,
Kaip jie traukia.
Tai veriasi gelmėje tuštuma.
Žmogaus siekimas – prabudimas,
Išreiškiantis trilypį apjungimą,
Tirpimą pirmapradėj Būtyje.
Ten slypi Amžina Tiesa.
Prasmių ieškojimas viltingas,
Troškimas paslaptis suvokt –
Kas mes tokie ir kam atėję,
Kur veda kelias begalinis?
Kančių skausmingų atradimai,
Džiaugsmingi laimės pakilimai –
Tai ratas sukas Amžinybės.
Vidinį gilų patyrimą
Padės įprasmint nušvytimas,
Sujungęs kūną – sielą – dvasią
Į vientisos būties verpetą,
Kurios esmes atskleis šviesa,
Gyvybės sklindančios šaltinis –
Vieninga absoliuti visuma.
Juk Dieviškosios
Valios – Galios,
Meilės – Išminties,
Aktyvaus pažinimo
Triumfas tai didysis!
Viltis
Erdvių gelmėse tamsiose
Štai glūdi siela vieniša.
Aplinkui dairos viltyje
Atrasti šviesą miglose.
Kiek daug čia lūkesčių yra
Svajonių, pažadų rate.
Įvykdyt svarbią misiją
Jai buvo lemta, bet deja…
Varpų skambėjimas balsingas
Ir vėl prakalbina dausas,
Tarytum naujas pakilimas,
Skelbs žiburys – nauja aušra!
Te Valios kelianti galybė
Nupurtys baimės skutelius,
Padės pilnai apsivalyti
Bei svajų paukštę pasivyti.
Gaiviai bespurdanti gyvybė
Suvirpins stygą širdyje.
Ir vėl nušvis erdvė beribė
Nekalto žiedo svaigume.
Pakilimas
Suskambo varpas erdvėse,
Pasklido dar viena banga.
Žvaigždžių melodija aukšta –
Tai sferų muzikos gaida.
Pašvaistė virpteli kaskart
Spalvų harmonijos taktan
Ir skleidžias dieviška šviesa
Skaisčiausio pumpuro dvasia.
Ištryško ašara skaidria
Pirminė būvio apraiška,
Čiurlenanti švelnia giesme
Šaltinio tyro atgaiva.
Nauja pradžia – tai lyg fontanas,
Apjungęs Žemę su Dangum.
Gyvybė triumfą savy neša –
Kūrybai duota pasireikšt.
Būtis per amžius nusidriekia,
Pildosi taurė išminties
Meilės rapsodijos palaimoj
Galingas srautas sūkuriuos.
Daugybėj skambančių sonatų
Išskleis sparnus vėl paukštė ši,
Esmes suvokusi Visatos,
Vaivorykštės taku nuskries.
Sielos ieškojimų verpetas
Kur veda mus giliausias sielos šauksmas,
Kas verčia vėl ir vėl ieškot Tiesos?
Kur ta tikroji išminties palaima,
Padėsianti naujai erdvėj švytėti?
Kodėl tiek tenka ašarų išlieti,
Vertybėse savose pasiklydus?
Vis sukas, sukas amžinasis ratas,
Neleidžia nei akimirksniui sustot.
Kas pasakys, kur meilės glūdi sėkla,
Kuriai išdygus vėlei taptų lengva
Pakilt, svajot, virpėti ir švytėti –
Jog širdyje pajėgtum sutalpint Visatą!
Banguojančiai mintis vėl veja mintį,
Ir lydi jas emocijų pliūpsniai.
Kaip suvaldyti šitą audrą siautulingą,
Kuri jau baigia visą esmę sudaužyti?
Ne tai svarbu, ko šioj būtyj norėtųs,
Juk norai – tai tik pančiai vargani.
Kas iš esmės yra visų svarbiausia,
To verčiami mes vis naujai ieškot.
Visi jausmai, troškimai, mintys pinklios,
Nuolatos virpindamos sielą neramiai,
Privers akis pakelt šiek tiek nedrąsiai
Ir susitikti Amžinybėj su savim.
Pažinus savo esmę prigimtinę,
Atradus būties ištakas tikras,
Šaltinis krištolu tyriausiu suskambėtų,
Suderindamas amžinos versmės stygas.
Visuotinis ir šventas atgimimas
Sutraukys visus rūpesčių saitus,
Neliks graudenimų ir abejonių vingių,
Nuskaidrins Saulė vandenis gilius.
Gal būt vėl teks pradėti naują ratą,
Kūrybinio gyvenimo galingąjį verpetą –
Šita pradžia šviesiom prasmėm plevena,
Kitoj dermėj jau virpa ši Gyvata.
Senas jau drapanas atmest atėjo metas,
Pribrendo drąsiam šuoliui valanda.
Ryžtingai žvelgiant į skaisčiausią aušros galią,
Širdies vėl indas pildos Dangiška gaiva.
Tyloje tauriai skamba tyros gaidos,
Plevena vėjyje šventos ugnies pašvaistės,
Žvaigždynai susibūrę švelniai kužda :
-Kas gi čia gimė, suspindėjo šitaip skaisčiai?
Dangus ir Žemė jungiasi ekstazėj,
Sruvena stebuklinga atgaivos giesmė,
Palaimoj krykščiančioj vėl tverias
Naujai tapytas Dieviškas atvaizdas…
Gyvenimo prasmė
Kad ir kaip liūdna būtų, patikėki –
Ši neviltis – tai dar ne pabaiga,
Dar daug tyrų, skaisčių akimirkų
Skaidrioje laimėje apgaubs tave.
Nuplaus džiaugsmingo krioklio srovės
Visas niūrias, nykias mintis
Ir atgaiva, lyg lengvas kalnų aidas,
Pripildys širdies indą palaima.
O akys suspindės ugnim žvaigždynų,
Vis mojančių žydrąja nekalta –
Vėlei nebylios tolumos erdvinės
Lengvai sutilps akių gilumoje.
Skambės ir vėl čia krištoliniai tyrai,
Kviesdami atsiverti begalybei,
Laisvai pajusti Būties ritmą,
Gyvenime prasmingam atpažinti
Takelį savą vingiuos apgaulinguos.
Ir kai Dvasia per kūną ims byloti,
Šventa tiesa nuo lūpų nuspurdės,
Apims aiškus ir tvirtas suvokimas –
Šviesoje esam mes sukurti,
Palaimoj meilės sutverti.
Tad neškim, skleiskim tai,
Kuo esam ypatingi ir vertingi,
Ką širdyse giliai seniai jau žinom.
Tai – mūs gyvenimo prasmė vienintelė,
Ieškojimuose, išgyvenimuos atrasta
Giliausia patyrimo išmintis.
Visi prisirišimai sudūlėsią,
Prisiminimai ir susigulės…
Gebės išsaugot savo vertę tikrą
Tik tai, kas amžina išties –
Kūrybinė palaima visuminė,
Bevirpanti Tvėrėjo spinduliuos,
Šviesoje meilę skleidžianti džiaugsmingai,
Išminties taurę pildanti nuolat.
Taip lašas vejas lašą, mintis – mintį,
Pradžios nėra čia, neregėti pabaigos,
Tik begalinių virsmų gijos persipynę,
Svajonių atšvaitai vis sunerimę…
O gal tai žiedlapiai, pleveną pavėjui?
Apžvelgt plačiau ir viską prisiminti,
Suvokti reikšmę savo kelio vingių,
Išmokti sudėtingą raštą šį skaityti,
Įprasmint savo dabartį sėkmingai
Gyvenimo harmonijos vertybėmis…
Suvirpins bangų keteras dvelkimas,
Skros vandenis aistringi gaivalai,
Padangėse sklandys aikštingai
Pūkų vaivorykštiniai tumulai.
Tad imkimės viltingo spindulėlio
Ir leiskim drąsiai sau pasiekt
Didžiausias aukštumas ir tolius begalinius –
Pilnatvėj laimės lotosas žydės.
