Tai kinų arbatos vakarai, kurių metu susipažinsite: su seniausia autentiškąja arbatos tradicija,
paragausite nuostabių kolekcinių kinų arbatų,
išmoksite arbatą tinkamai ruošti patys,
pakeliausite kinų arbatos tradicijos istoriniais vingiais,
patirsite vidinės tylos ir ramybės harmoniją.
Arbatos ritualo stebuklas
Arbatos ritualo stebuklas
Kiniškos arbatos tradicijos vakaro metu galima ne tik paragauti puikių kolekcinių arbatų, bet ir geriau susipažinti su kelis tūkstančius metų Kinijoje puoselėtu tradiciniu arbatos paruošimo bei gėrimo būdu, paragauti vienos iš senųjų įvairių Kinijos imperatorių dinastijų rūmuose pripažintų bei vertintų arbatų.
Išties mums, žymiai šiauresnės bei kitokias tradicijas turinčios šalies gyventojams, bent pradžioje – tai visiškai neįprastas, mįslingas, daug paslaptingumo turintis ritualas. Arbatos tėvynėje to mokomasi daugelį metų. Čia svarbu viskas – tiek arbatžolių, vandens kokybė, supanti aplinka, tiek ir arbatą ruošiančio meistriškumas bei geriančiųjų nusiteikimas, vidinė būsena. Ritualo metu vyksta daug gilesnė pažintis su arbata, su jos kvapu, skoniu, poveikiu, taip pat su pačiu savimi, su greta esančiais žmonėmis. Tad nenuostabu, kad vienąsyk atradus šią nuostabią tradiciją, vėl ir vėl norisi ją prisiminti, pabendrauti su arbata, ir ne tik...
Arbatos dėka lengviau atsiveriama vietovės vibracijoms, susiderinama, o tai leidžia kitu žvilgsniu pamatyti tos vietos, kurioje esama, autentiškumą, išskirtinį skambesį, dvasios gilumą. Galų gale tai yra puiki galimybė pažinti pasaulį šiek tiek kitu, neįprastu būdu, tame naujai atrasti ir save. Taigi, arbata turi daugybę nuostabių klodų, dalį kurių jums galbūt pavyko jau atrasti, kitų gi dar laukia netikėti atradimai. Gal ir jūs norėtumėte būti tarp jų?
Atrodytų, na kas čia tokio – atsigėriau arbatos, numalšinau troškulį, ir tiek. Betgi tai toli gražu dar ne viskas. Ar daug kasdienybės rutinoje mes turime bent trumpų akimirksnių, kai galime pajusti savos būties pilnatvę, atrasti harmoniją bei prasmingumą gilesnio įkvėpimo, iškvėpimo, menkiausio judesio, minties ar žodžio, visai ne būtinai balsu net išsakyto. Tai ir yra arbatos vyksmas, tačiau svarbiausia jame - arbata.
O pamėginkime įsivaizduoti, kad tai vyksta žalioje pievoje po šimtamečiais ąžuolais, viename iš Neries vingių pušinėlių, saulėlydžio nuspalvintose kopose pajūrio. Arbatos ceremonijos dėka naujai atrandama gamta, erdvė pajuntama giliau, atstatoma harmonija vidinė, gi rūpesčiai tampa nereikšmingi, savaime išsisklaidantys dangaus žydrynėje, vandenų plačių gelmėse, pasimetantys smiltelių begalybėje didžiojoj.
Senieji
Kinijos mitai arbatos istorijos pradžią sieja su Šen Nunu (kas išvertus reiškia Dvasios Artojas), gyvenusiu maždaug prieš 4800 m. Legenda pasakoja, kad dieviškasis Šen Nunas atėjo į žemę, kad išmokyti žmones naudotis gydomosiomis augalų savybėmis bei dirbti žemę. Jo kūnas buvo tarsi permatomas nefritas, todėl matėsi viskas, kas vyksta jo organizme. Jis tuo naudojosi, tyrinėdamas augalų poveikį. Ragaudamas įvairiausius augalus, Šen Nunas aptiko, kad iš 100 augalų 72 yra nuodingi...
Kartą Šen Nunas ilsėdamasis gulėjo medžio paunksnėje, o tuo metu nuo greta buvusio arbatos krūmo saulės įkaitinto lapo jam į burną įkrito rasos lašas, kurį prarijęs, jis pajuto jėgų antplūdį ir budrumą. Nuo to laiko Šen Nunas naudojo šį augalą kaip priešnuodį, atsigaivinimui, troškuliui numalšinti.
Po savęs Šen Nunas paliko patį seniausią Kinijoje traktatą apie gydomuosius augalus „Šen Nun Ben Cao“.
Išties mums, žymiai šiauresnės bei kitokias tradicijas turinčios šalies gyventojams, bent pradžioje – tai visiškai neįprastas, mįslingas, daug paslaptingumo turintis ritualas. Arbatos tėvynėje to mokomasi daugelį metų. Čia svarbu viskas – tiek arbatžolių, vandens kokybė, supanti aplinka, tiek ir arbatą ruošiančio meistriškumas bei geriančiųjų nusiteikimas, vidinė būsena. Ritualo metu vyksta daug gilesnė pažintis su arbata, su jos kvapu, skoniu, poveikiu, taip pat su pačiu savimi, su greta esančiais žmonėmis. Tad nenuostabu, kad vienąsyk atradus šią nuostabią tradiciją, vėl ir vėl norisi ją prisiminti, pabendrauti su arbata, ir ne tik...
Arbatos dėka lengviau atsiveriama vietovės vibracijoms, susiderinama, o tai leidžia kitu žvilgsniu pamatyti tos vietos, kurioje esama, autentiškumą, išskirtinį skambesį, dvasios gilumą. Galų gale tai yra puiki galimybė pažinti pasaulį šiek tiek kitu, neįprastu būdu, tame naujai atrasti ir save. Taigi, arbata turi daugybę nuostabių klodų, dalį kurių jums galbūt pavyko jau atrasti, kitų gi dar laukia netikėti atradimai. Gal ir jūs norėtumėte būti tarp jų?
Atrodytų, na kas čia tokio – atsigėriau arbatos, numalšinau troškulį, ir tiek. Betgi tai toli gražu dar ne viskas. Ar daug kasdienybės rutinoje mes turime bent trumpų akimirksnių, kai galime pajusti savos būties pilnatvę, atrasti harmoniją bei prasmingumą gilesnio įkvėpimo, iškvėpimo, menkiausio judesio, minties ar žodžio, visai ne būtinai balsu net išsakyto. Tai ir yra arbatos vyksmas, tačiau svarbiausia jame - arbata.
O pamėginkime įsivaizduoti, kad tai vyksta žalioje pievoje po šimtamečiais ąžuolais, viename iš Neries vingių pušinėlių, saulėlydžio nuspalvintose kopose pajūrio. Arbatos ceremonijos dėka naujai atrandama gamta, erdvė pajuntama giliau, atstatoma harmonija vidinė, gi rūpesčiai tampa nereikšmingi, savaime išsisklaidantys dangaus žydrynėje, vandenų plačių gelmėse, pasimetantys smiltelių begalybėje didžiojoj.
Senieji
Kinijos mitai arbatos istorijos pradžią sieja su Šen Nunu (kas išvertus reiškia Dvasios Artojas), gyvenusiu maždaug prieš 4800 m. Legenda pasakoja, kad dieviškasis Šen Nunas atėjo į žemę, kad išmokyti žmones naudotis gydomosiomis augalų savybėmis bei dirbti žemę. Jo kūnas buvo tarsi permatomas nefritas, todėl matėsi viskas, kas vyksta jo organizme. Jis tuo naudojosi, tyrinėdamas augalų poveikį. Ragaudamas įvairiausius augalus, Šen Nunas aptiko, kad iš 100 augalų 72 yra nuodingi...Kartą Šen Nunas ilsėdamasis gulėjo medžio paunksnėje, o tuo metu nuo greta buvusio arbatos krūmo saulės įkaitinto lapo jam į burną įkrito rasos lašas, kurį prarijęs, jis pajuto jėgų antplūdį ir budrumą. Nuo to laiko Šen Nunas naudojo šį augalą kaip priešnuodį, atsigaivinimui, troškuliui numalšinti.
Po savęs Šen Nunas paliko patį seniausią Kinijoje traktatą apie gydomuosius augalus „Šen Nun Ben Cao“.
