Gyvybės poezija

Giesmė gyvybei

Ar tu regi,

Kaip jaunas daigas stiebias?

Kaip daug jėgos tame,

Kiek ryžto, veržaties!

Ar tu jauti

Tykaus vėjelio dvelksmą,

Kurs glamonėja lyg pūkelis,

Švelniai glosto?

O ar matai

Skaistaus žiedelio grožį?

Jis meilę, tyrą džiaugsmą

Spinduliuoja.

Rasos lašai

Žiedely susitelkę –

Jie skaidrią ryto gaivą

Atiduoda.

Ir skamba čia

Gamtos giesmė rytinė,

Saulužę sveikindama

Rytmetinę.

Paukštužiai štai

Gilioj dangaus žydrynėj

Jau sveikina širdingai

Aušrą tyrą.

Nauja diena,

Išskleidus baltą skraistę,

Visus vėl kviečia gert

Gyvybės gaivą!  

Ištirpimas

Ramiai ir tykiai ritas bangos

Tarp vinguriuojančių krantų,

O aš, ištirpus šiame sraute,

Teku ant keterų skaidrių.

Vėjelis dvelkia, saulė šildo,

Žydrieji toliai pūkais pildos.

Smaragdu tvilkančios pakrantės

Vis keičias, mainosi ir tęsias.

Aplink gyvybė kunkuliuoja,

Čia viskas juda, šurmuliuoja,

Viena gėlelė keičia kitą,

O aukštą medį – žolės, krūmai.

Paukšteliai čiulba, dūzgia bitės,

Plazdena margos peteliškės –

Aplinkui viskas juda, šnara,

O, nuostabus gamtos peizažas.

Širdis apsalusi nuo grožio,

Akis giliau įžvelgti nori,

O sielos balsas neramina –

Nėra juk galo pažinimui.

Patraukia žvilgsnį gelmės tamsios,

Į jas pasukt vis tiek juk lemta…

Dabar gi jų drumsta tolybė

Pradėjo kviest, stingdyt, klampinti.

Giliau vis įsuka verpetas,

Srovėj ištirpsta visa “mana”.

Kur ta pradžia, o kur gi galas?

Išvien – tekėjimo palaima…

Sugrįžimas

Rausva skraiste pasidabinus

Saulelė vėl danguj suspindo.

Aušra, praskleidus tyrą šydą,

Jau naują dieną ragint ima.

Dangaus žydrynėj begalinėj

Saulužės virpa meilios stygos,

Apšviesdamos skaidra auksine

Smaragdo švelnią nekaltybę.

Begalės krykščiančių lašelių,

Rasa pasklidusių varpelių

Lyg vandenynas tyvuliuoja

Ir gaivalingai raibuliuoja…

Praėjo dar viena diena,

Kūrybos gairių kupina.

Vakaro virsmo brandume

Atrandam išminties gelmes.

Žemelė paneria į tylą

Link savo Amžino šaltinio.

Ten veda gyvastį siekimas

Tapt taure meilės begalinės.

Tik mylinčios širdies šviesa,

Aukščiausios valios vedama,

Ir visumos šventa darna

Padės pakilti tyrume.

Dievop mums lemta vėl sugrįžti,

Ilgesio gėlą apraminti –

Eiva palaimintoj ramybėj

Vardan šlovingo atgimimo.

Tėkmė

Štai sruva bangos vėl putotos

Per luistų keteras pilkas.

Vanduo čiurlena gaivalingai,

Pursluose saulė nuolat spindi.

Bangų šis bėgsmas begalinis

Vėl primena mums Amžinybę.

Jos ritasi,sruvena, slūgsta,

Taškydamos lašus auksinius.

Atrodytų – na kas čia kinta?

Uolos tos pačios, žvaigždės žybsi,

Mėnuo tai šypsosi, tai dingsta,

O saulė budina kas rytą.

Tačiau žmogus vis nenustygsta,

Jis dairos, klausosi, nerimsta.

Kodėl ir kam, ir kaip? – vis klausia,

Suvokt, suprast, pažinti nori.

Tokia žmogaus ta prigimtis,

Vis verčianti kažko ieškoti,

Svajonėse aukštai skrajoti

Ir dieviškos palaimos trokšti.

Lietus

Atplaukia debesys pilki per dangų niūrų,

Atnešdami pavėsį, gaivą, tylią rimtį.

Štai jau sumirga lašas, antras, kitas,

Lietus suvilgyt kelio dulkes pasiryžęs.

Žemė drėgmės seniai jau pasiilgus,

Suvirpina erdves atodūsiu džiaugsmingu.

Begalės srūvančių tyrų lašelių

Skrieja žemyn lyg krykščiantys varpeliai.

Jie tikšdami į lapą juokias,

Žiedelį paliečia, stiebu vingriuoja,

Didesniuos srautuos susilieja ir purslojas,

Pasiekę žemę – teškias, sunkiasi, kvatoja.

Būtis palaimos apimta vėl begalinės,

Žemė, jėgų prikaupusi naujai gyvybei,

Jau subanguoja tarsi didis vandenynas,

Jaunais daigais į dangų stiebiasi viltingai.

Taip jau sutverta Amžino Kūrėjo –

Nuolatos kilt, gyventi, mirti ir atgimti,

Naujais žiedais pasaulį vis dabinti,

Virsmų verpetuos šviesti palaimingai.