Hiperaktyvus kvėpavimas yra intensyvus sujungtas kvėpavimas pro burną. Tai tarsi "chirurginė operacija" - jis praktikuojamas tik kartu su profesionaliu rebeferiu. Tokio kvėpavimo metu tarsi atgimstama iš naujo: gydoma gimimo trauma, „tirpdomi“ gyvenime sukaupti emociniai bei fiziniai blokai, iš ankstesnių gyvenimų atsinešti negatyvūs patyrimai ir galima transformuoti skausmingus išgyvenimus į džiaugsmą, kūrybą, laisvę, gilesnį savęs kaip dvasinės esmės pažinimą, išmintį.
Dalinuosi tuo, ką patyriau hiperaktyvių sesijų, sąmoningų kelionių metu. Jos vyko 2002 m.
Dėkoju už daug ko išmokiusį, saugų, profesionalų ir be galo prasmingą vedimą bei palaikymą hiperaktyvių kvėpavimų, sąmoningų kelionių metu puikiam sąmoningo kvėpavimo meistrui Raimundui Kareckui.
Kadangi pirmosios sesijos penkios pirmosios dalys nebuvo aprašytos tuoj pat po darbo, o tai padaryta tik daugiau nei po metų, kai jau neprisiminau visų pačios hiperaktyvaus kvėpavimo eigos smulkmenų, todėl tai ir neaprašinėjama. Taigi, čia bus aprašomi įvairūs ankstesnių gyvenimų įvykiai, kurie aktyvaus kvėpavimo pagalba buvo prisiminti, analizuoti bei trumpai pateikti suvokimai, atėję tų patyrimų nagrinėjimo pasekoje.
1 sesija. Tema: auka-aukojimas
Po hiperaktyvaus kvėpavimo nurimstu ir imu “keliauti”. Atsiduriu tamsoje, tvyro keista nykuma, baimė, troškumas. Girdisi ritmingas gaudesys – tai nedidelėje erdvėje mušamas būgnas skamba. Jaučiuosi vyru, sėdinčiu kone visiškoje tamsoje – tarytum tai būtų ola ar palapinė iš šakų ir kailių. Tik viduryje nestipriai dega laužas, žioruoja žarijos. Kvepia ne tik laužo dūmais, bet ir kažkokiomis žolelėmis, nuo kurių kvapo kyla svaigulys. Virš laužo kabo katilas, jame kažkoks troškus viralas. Esu apsvaigęs, viskas akyse labai išplaukę. Būgną muša šamanas ilgais kailių apdarais, sukdamas ratus aplinkui laužą. Plaukai jo ilgi, pasišiaušę ir susivėlę, ant kaklo įspūdingas vėrinys iš kaulų, dantų ilčių, akmenukų. Kartais jis į katilą įmeta miltelių žiupsnelį, po to vėl dunksi būgnas monotonišku, migdančiu ritmu. Pasieniais vos įžiūrimi sėdi ir kiti žmonės, matyt genties vyresnieji, vadai, nes jaučiu jiems pagarbą, nuolankumą, tačiau smulkesnių detalių neįžiūriu. Galima būtų sakyti, kad ne tiek matau juos, kiek jaučiu, ir dėl to žinau apie jų buvimą.
Šamanas paima didelį medinį kaušą, pamaišęs katile esantį turinį, pasemia to viralo, dar ritmingai besisukdamas kelis kartus apsuka aplink laužą, po to priartėja ir paduoda man – akivaizdu, jog turiu tai išgerti. Tai ir darau – skonis labai keistas, tiesiog nenusakomas. Šamanas atsiima kaušą, suka ratus apie laužą, vis po žiupsnį kažko įberdamas į ugnį, dėl ko ji labiau pliūptelėja, kyla žiežirbos. Be to, ima greitėti mušamo būgno ritmas. Man akyse apskritai viskas pradeda raibuliuoti, apima transo sąstingis, kad visiškai negaliu pajudinti jokios kūno dalies, netgi akių. Sėdžiu pastiręs, viskam abejingas. Būgno garsams pritaria aplink sėdinčių žmonių žemi gerkliniai šūksniai, tuo tarpu šamanas iškelia abiem rankomis ilgą peilį ir sukasi su juo aplink laužą. Jis artėja prie manęs, pasilenkia, staigiu judesiu pjauna pilvą, grūda ranką gilyn ir apčiuopęs išplėšia kepenis. Nejaučiu skausmo, tik ima kilti vis didėjantis siaubas manyje, iš dabarties stebinčioje visą šį vyksmą to laukinio akimis. Nors aiškiai suvokiu, kas vyksta, kūnas visiškai nepavaldus, kiek susirietęs bei pastiręs. Regiu, kaip šamanas iškelia kepenis aukštyn ir giedodamas apsuka kelis ratus aplink laužavietę. Jis taip pat lengvoje transo būsenoje – akys pastirę, judesiai labai plastiški, bet ne visai koordinuoti. Jis atkanda gabalėlį nuo krauju srūvančių kepenų ir perduoda genties vadui. Šis padaro tą patį, ką ir šamanas, po to perduoda kitam, ir taip jos keliauja ratu. Vyksta jėgos, drąsos paėmimo ritualas.
Šamanas vėl būgnija, tačiau aš vis labiau silpstu ir jaučiu, kaip lėtai mirštu. Pakilu virš apeiginės palapinės, veržiuosi per tamsą tartum apkvaitęs, nežinau, kiek tai trunka... Staiga atsiduriu skaisčioje šviesoje. Matau, jog tai jau visiškai kita vieta, kultūra, laikmetis. Čia prasideda kito gyvenimo epizodas, savo prasmingumu labai susijęs su pirmuoju.
Dabar aš jau stoviu ant aukštos akmeninės laiptuotos piramidės, viršutinėje kvadratinėje aikštelėje. Tolumoje matosi dar kelios panašios mažesnės piramidės, o tarp jų pasklidę akmeniniai miesto pastatai. Tai Centrinė Amerika, majų kultūra. Tos aikštelės viduryje stovi akmeninis kiek pailgas aukuras. Aš apsirengęs ilgais žynio rūbais, greta stovi dar keli žyniai, o kiek tolėliau ginkluoti šventyklos sargybiniai sergi du surištus baltaodžius žmones. Labai ryškiai išsiskiria moteris su ilgais kone baltais plaukais. Būtent jie šiandien parinkti paaukoti didiesiems dievams, kad apsaugoti visą šalį, jos žmones nuo artėjančios nelaimės. Tačiau mane gniuždo begalinis liūdesys bei neviltis, vos pakanka jėgų tai nuslėpti nuo aplinkinių žinių. Juk šie du baltaodžiai visai neilgos mūsų pažinties metu tapo geriausiais mano draugais. Bendraujant su jais pažinau tikrą nuoširdumą, geranoriškumą, proto tyrumą ir išmintį, begaliniai šviesią meilę. Jie, tapę brangiausia mano gyvenimo dalimi, šiandien mano paties rankomis turėjo būti paaukoti dievams išplėšiant jų gyvas širdis iš krūtinių. Mintyse tai suvokiau visiškai aiškiai, tad išgyvenau vidinę didžiulio skausmo dramą. Juolab, kad jau anksčiau mane apėmę abejonės dėl žmonių aukojimo dievams tikslingumo išaugo į visišką įsitikinimą šio ritualo klaidingumu, žiaurumu, baisia neteisybe. Tik labai išskirtinėms progoms buvo kartais gan ilgai kalinami baltaodžiai belaisviai. Būtent tokia pasitaikė šiandien – netrukus turėjo įvykti dienos šviesoje gerai matomas saulės užtemimas, o jų metu visuomet aukojami žmonės.
Davus ženklą žyniams, vaikiną nuvedė prie aukuro, paguldė ant akmens taip, kad krūtinė išsirietė, oda net išsitempė. Žvelgiau į saulę ir link jos artėjantį pilno mėnulio diską, o mane kaustė neviltis ir bejėgiškumas. “Negi aš tai padarysiu?” Mėnulis pradėjo dengti saulę, ėmė lėtai temti. Paėmiau spindintį, gerai išgaląstą obsidiano peilį, iškėliau virš galvos su kreipiniu į Dievą... ir staiga palūžau. Nuo milžiniškos širdgėlos, vidinės kovos naštos susmukau, iš rankų iškrito peilis. Ėmiau šaukti, kad jokiems dievams nereikia tokių aukų, žmonių žudymo (nežinau, galbūt tas klyksmas skambėjo tik mano viduje). Prie manęs mirksniu prišoko žyniai, sugriebė, nutempė šalin. Vėl šaukiau apie aukojimo nereikalingumą, beprasmiškumą, bet mane nutildė. Mačiau, kaip vienas iš žynių, iškėlęs aukojimo peilį į visiškai mėnulio uždengtą saulę, smogė į krūtinę, išplėšė dar plakančią širdį ir iškėlė aukštyn, rodydamas visiems, o po to įdėjo į auksinį dubenį. Tada nuritino kūną, paguldė šviesiaplaukę ir, be mažiausio virptelėjimo prapjovęs krūtinės ląstą, išrovė krauju srūvančią širdį. Čia aš vėl pratrūkau, šaukdamas apie žmonių kvailumą, tamsumą, prakeikiau savo tautiečius už tuos žvėriškumus, kuriuos mes darėme anksčiau bei darome dabar. Suvokdamas ir savo kaltę, jaučiausi tiesiog siaubingai. Matyt, dėl ilgos nervinės įtampos netekau žado (beje, toliau visą laiką ir išbuvau tokioje bežadėje būsenoje). Kažkur giliai viduje klykiau iš skausmo, tačiau kūnas lyg paralyžiuotas, net nevirpėjo. Mėnulis jau nueidinėjo nuo saulės, ėmė šviesėti, nenumaniau, verkti ar juoktis žinant, jog saulė pasirodė tikrai ne dėl paaukotų žmonių.
Apspitę žyniai nutempė mane žemyn ilgais vidiniais laiptais į akmeninius rūsius, tačiau buvo absoliučiai vis tiek, kas su manimi bus. Kai aptarimo metu sesijos vadovas klausė, kas gi vyko po to, niekaip nesugebėjau pamatyti. Atrodė, kad miriau dar besant ant aukojimo aikštelės, tad einant žemyn kojos kažkur nešė, akys kažką matė, tačiau visiškai nieko nesuvokiau ir nejaučiau. Dar bebūnant gyvam kūne, buvau numiręs.
Nuskambėjo pargrįžimui kviečianti muzika, ir palaipsniui grįžau. Viską, ką patyriau šios “kelionės” metu, papasakojau sesijos vadovui. Jis padėjo tą aukojimo ritualą priimti, išsklaidant baimę ir skausmą, o ypač nuoskaudą, suvokiant to laikmečio tradicijų prasmę bei neišvengiamumą. Baigiant pirmąją istoriją, sesijos vadovas paklausė, kas trukdo man lengvai palikti tą laukinę gentį, kurioje tapau gyva auka. Prisiminiau, kad kažin kur ten manęs liūdėjo mano serganti mama. Sesijos vadovui pasiūlius, nukeliavau pas ją, bet jau kaip kūną palikusi siela, nuraminau, ir sulaukiau jos mirties. Tada kartu lengvai iškeliavome.
Antroje istorijoje paaukotieji jaunuoliai akivaizdžiai buvo pažįstami kaip pakeleiviai per keletą gyvenimų. Ko gero sunkiausia buvo priimti mintį, kad aš savo rankomis ne vienam žmogui išplėšiau širdį, tačiau juk tuomet buvau tikra, jog darau tai Dievų vardan, o kai suvokiau to iliuziškumą, nutraukiau savo dalyvavimą tame. Manau, šviesi draugystė su dviem paaukotais jaunuoliais buvo esminė paskata galutinai pervertinti savo pasaulėžiūrą, netgi pagalba iš jų pusės tam buvo akivaizdi. Taigi, palaipsniui susitaikiau ir su šiuo savo kelionės Žemėje patyrimu. Analizuojant šias dvi patirtis, padėjo suvokimas, kad sąmoningai pasirinkau galimybę išgyventi aukos – aukotojo patyrimą. Tačiau vis tiek jaučiau skausmingą kaltę paaukotiems žmonėms. Sesijos vadovas pasiūlė pažiūrėti, kas gi įvyko po to, kai atsisakiau aukoti. Kaip minėjau, kvėpavimo metu niekaip nesugebėjau įžvelgti, kas nutiko vėliau, bet aiškiai suvokiau savo išėjimą iš tuometinio gyvenimo. Po mirties ėmiau kilti aukštyn, bet mane graibstė paaukotų išplėšiant širdis žmonių vėlės, pasimetę, susipainioję skausme, baimėse, pyktyje, keršte, kt. Aš juos pašaukiau ir jos rinkosi, būrėsi aplinkui, tada ėmėme kartu kilti į šviesą, į tą būvį, kur joms ir priklausė keliauti palikus kūnus. Jaučiau, kaip palaipsniui skaidrėja šios vietovės erdvė, vyksta apsivalymas. Beje, virš šventyklos aptikau abiejų ką tik paaukotų žmonių vėles, mes ramiame džiugesyje pažinome vieni kitus.
Kilo poreikis aplankyti tos vietovės, tos tradicijos šventyklą subtilesniuose, nematerialiuose planuose, su atgaila paprašiau atleidimo už blogį, kurį savo rankomis padariau, be to paprašiau atleidimo už visus tuos žodžius, kuriais prakeikiau tuos žmones, tradicijas, šalį, nes puikiai suvokiau, kad savo prakeiksmais padariau dar didesnę piktadarystę. Galiu pasidžiaugti, kad besimeldžiant jaučiau šventykloje skambantį šviesų tyrumą, skaidrumą, dvasingumą.
Abi šios istorijos padėjo visiškai kitaip pamatyti aukojimo prasmę. Primityvios genties tradicijos buvo neginčytinos, juk kepenys laikytos jėgos, ilgaamžiškumo šaltiniu, todėl jų gyvų valgymas – svarbus tuometine pasaulėžiūra remiantis išlikimo garantas. Tuo tarpu piramidžių kultūros religija, jos dogmos tapo priemone žmonėms valdyti, valdžiai išlaikyti, nes to meto žinios buvo daug gilesnės, platesnės, ir jomis, kaip bebūtų gaila, buvo sąmoningai piktnaudžiaujama, manipuliuojama. Labai vertingu buvo atradimas, kad galima sugrįžti į labai seniai pergyventą įvykį ir bent kiek išlyginti patirtų išgyvenimų emocinį šleifą, dažniausiai lydintį per visus kitus, vėlesnius gyvenimus. Sąmoninga pozicija iš dabarties gali įtakoti praeities išgyvenimus, tokiu būdu gydant patį emocinių įspaudų sąmonėje šaltinį, t.y. pirminę reiškinio priežastį.
2 sesija. Tema: ištikimybė, astraliniai patyrimai
Hiperaktyvus kvėpavimas mane išneša, kažkur keliauju, neapčiuopdama nei kokių nors erdvių, nei kokių tai išmatavimų ar realybių. Galiausiai sudominusios pritraukia tam tikros emocinės vibracijos – tai džiaugsmingas atsipalaidavimas šokyje skambant puikiai styginių bei būgnelių muzikai. Bandau įžvelgti, kas tai per vieta – nagi tai panašu į milžinišką Rytų kraštų turgavietę, čia labai daug įvairių žmonių, spalvingos pavėsinės, prekystaliai, o viduryje – didelė scena, ant kurios aš šoku jausmingos melodijos vedama. Buvo net pojūtis, kad į šią sceną nusileidau jau šokdama iš viršaus. Negalėčiau pasakyti, kad mane yra apėmęs įprastas džiugesys, ne, tiesiog esu visiškai pasinėrusi į melodijos bei judesių pilnatvę. Niekas daugiau nedomina, tartum visa supanti aplinka tebūtų visiškai nereikšmingas sceninis fonas. Kas įdomu, kad pirmiausiai užfiksavau esanti šokio sūkuryje, ir tik kiek vėliau ėmiau pastebėti aplinkos detales – margaspalvę žmonių minią. Tačiau tas matymas nebuvo aiškus, o lyg išplaukęs, nes man tai visiškai net nerūpėjo. Akivaizdžiai negalėčiau pasakyti, kiek truko pats kvėpavimas bei po jo sekęs šokis. Buvau labai giliai į tai pasinėrusi, visiškai pasimiršusi vyksme.
Skambant sugrįžimo iš aktyvaus kvėpavimo muzikai, po truputį išėjau iš tos būsenos. Sesijos vadovas paprašė papasakoti, kas gi vyko. Kai viską išdėsčiau, jis pasiūlė atidžiau pažvelgti, kuo šios “šokio” realybės matymas skiriasi nuo įprastinio. Pasistengiau kiek įmanoma geriau prisiminti ir pastebėjau, kad visi regėti vaizdai – žmonių, palapinių, pavėsinių, pačios scenos – buvo labai neryškūs, išskydę. O ir mano būsena, nors ir suvokiau savo kūną kaip moterišką, pasipuošusį spalvingais šilkais, lengviau apibūdintina pojūčių lygmenyje, nei fiziniame plane.
Sesijos vadovas įvardino, kad tai buvo ne materialaus kūno šokis materialiame pasaulyje, o astraliniai išgyvenimai. Aš buvau šokiruota, nes niekuomet iki šiol nėra tekę susidurti su tokiu reiškiniu sąmoningame lygmenyje, tad nesugebėjau ir atpažinti, įžvelgti šių dviejų pasaulių skirtumų, kad galėčiau lengvai juos identifikuoti. Tada sesijos vadovas pasiūlė, jei noriu, pažvelgti, kas gi slypi po šiuo astraliniu šokiu realiame fiziniame plane. Žinoma, sutikau. Tada jis patarė atsisėsti patogiai, užsimerkti, atsipalaiduoti, bei mintimis sugrįžti į jau pažįstamą šokį scenoje. Kai tai padariau, gavau nurodymą man savo pastangomis imti žeminti vibracijas, tirštinti jas, kad galėčiau nusileisti į labai konkretų materialų pasaulį. Ėmiausi tai daryti, kol galų gale pasijutau besanti jauno berniuko kūne...
Kaitrioje dykumoje, tarp smėlio kopų buvo nakvynei apsistojęs didžiulis karavanas. Žmonės ilsėjosi palapinėse, aplinkui buvo daug kupranugarių, keletas arklių. Buvau karavano vadovo, rūstaus užsigrūdinusio žmogaus, sūnus, taip pat ilsėjausi centre stovinčioje šviesioje palapinėje. Žinojau, kad aplink stovyklą išstatyta sargyba. Sesijos vadovas net pasiūlė mintimis išeiti iš palapinės, apsižvalgyti, kas vyksta aplinkui. Mačiau smėlio kopas, smėlyje gulinčius nešulius, pačius gyvulius, palapines. Dangus – gilaus melsvumo, leidosi saulė, palengva vėso, žiebėsi pirmos žvaigždės. Vėl sugrįžau į jaukų savo guolį palapinėje. Kažkur neramiai sužvengė žirgai, po kurio laiko tolumoje ėmė skambėti susiduriantys kardai, žmonių šauksmai, sunerimo gyvuliai. Vis garsėjantis šurmulys greitai artėjo. Aiškiai supratau – vyksta užpuolimas. Netrukus visi šie bauginantys garsai jau apsupo mus. Į palapinę sugrįžo tėvas, apimtas kovos įkarščio, su kardu rankoje. Jis buvo susikaupęs, akys išdavė situacijos beviltiškumą. Slėptis tikrai nebuvo kur. Mano viduje vis augęs nerimas staiga užplūdo visa apimančia vaikiška baime. Į palapinę įsiveržė keli užpuolikai iškeltais kraujuotais kardais. Vienas jų, ko gero vadeiva, prišoko prie tėvo, ėmė reikalauti atiduoti kažką labai vertingo ir jų ieškomo, tačiau atsakymo nesulaukė. Kitas griebė mane ir pakėlė. Suėmė tiesiog begalinė baimė ir neviltis, kuri tiesiog visiškai mane sukaustė netgi dabartyje. Dėl to sesijos vadovui teko įdėti šiek tiek pastangų įtikinėjant, jog aš esu dabarties laike, visiškai saugi ir nepažeidžiama. Palaipsniui įtampa, trukdžiusi aiškiai matyti vyksmą, ėmė slūgti. Regėjau plėšrias vadeivos akis, žibančias ugnimi, galinčias vardan savo tikslo padaryti bet ką. Žinojau, kad mes be įprastinių krovinių vežame kai ką labai svarbaus ir vertingo, o sustojus poilsiui, tai būdavo išmaningai paslepiama. Būtent apie tai jie ir klausinėjo. Vadeiva ėmė grasinti man kardu, tačiau kadangi bet kuriuo atveju mūsų laukė vien tik mirtis (tai puikiai suvokiau), tad tikrai žinojau, jog šios paslapties jie neišgaus. Beje, lauke sklindantys klyksmai dar įtikinamiau patvirtino, kad nei vieno pasigailėta nebus. Aš vis tebejutau didžiulę baimę, ir tik rūsti bei tvirta tėvo veido rimtis mane kiek stiprino. Vadeiva prišoko prie manęs, atsisukęs darsyk pažiūrėjo į tėvą, tačiau, taip ir nesulaukęs atsakymo, ryžtingai kirto kardu. Pajutau smūgį, nuo skausmo sąmonė užgeso, viskas baigėsi.
Dar reikėjo šiek tiek laiko, kol aš, sugrįžus iš dykumos, pilnai atsistačiau nuo visų tų patyrimų, nes buvau gan giliai įėjusi į vaiko vidų, todėl visos baimės, pojūčiai buvo vaikiški, labai stiprūs ir sunkai suvaldomi.
3 sesija. Tema: gašlumas, tikroji meilė
Pabaigus hiperaktyvaus kvėpavimo fazę bei išėjus į savo prisiminimų saugyklą, dėmesį patraukė rytietiškos, tiksliau arabiškos, muzikos motyvai. Pasijutau atsidūrus karštos nakties tvaike viename iš arabiškų viešnamių, skirtų sugulovų trokštančioms moterims, kadangi jame dirbo vyrai. Tvyrojo gašli atmosfera, degė daug žvakių, svaiginančių bei aistringumą didinančių smilkalų, aromatinių aliejų. Buvau viename iš intymiam bendravimui skirtų kambarių, langus dengė storos tamsios užuolaidos, visur pilna šilkinių patalų, pagalvėlių, kitokių puošmenų. Aš – vyras, išsidraikiusiais plaukais, apnuoginta krūtine, su plačiomis šilko kelnėmis, basas. Jaučiausi ganėtinai apsvaigęs, greičiausiai nuo visos tos aplinkos, aromatų, greta esančios moters, bet ypač nuo to, jog žinojau esąs vienas iš geidžiamiausių, vos ne labiausiai trokštamu tarp kilmingų moterų, nes puikiausiai jas suprasdavau, nuspėdavau visus įgeidžius, puikiai mokėjau įtikti. Visa ta šlovė, populiarumas, pasitenkinimas svaigino mane. Tačiau galiu pastebėti, jog žiūrint į save – jauną ištvirkėlį – iš dabarties, man pasidarė koktu, pasibjaurėtina ir gėda. Todėl buvo visai nesunku išsitapatinti iš to vyksmo ir stebėti viską tarytum iš šalies.
Visai nenustebau, kai dėmesį patraukė link “meilės” namų gan tyliai artėjantys regis septyni vyrai su apnuogintais lenktais arabiškais kardais rankose. Prisėlinę, apsižvalgę, jie staiga puolė pro langus bei duris ir ryžtingai įsiveržę į svaiginančius apartamentus, apsupo mane. Regėjau jų pykčiu verdančias akis, ugnies atšvaitus kardų ašmenyse, tačiau buvau tiek apsvaigęs, jog visiškai nesugebėjau išsigąsti, apkiautęs žiūrėjau ir tiek... Manau, jie puikiai suvokė, kad paprastai nužudę menkai mane te nubaustų už jų žmonų, seserų, dukrų sąvadavimą, todėl pasirinko kitą keršto būdą. Keliems prilaikant, jie nuplėšė nuo manęs kelnes ir be jokių ceremonijų nupjovė vyriškus lyties organus. Va tada tai jau iš tiesų kilo manyje sumišę didžiausio įsiūčio, skausmo, gėdos jausmai. Kadangi, kaip minėjau, šįsyk buvo labai lengva stebėti visą vyksmą iš šalies, todėl tuo pačiu metu jutau ir savo, kaip stebėtojos, tiesiog paprastą sarmatą dėl savo praeities bei suvokiau, jog šis įvykis kardinaliai pakeitė manąsias nuostatas seksualinių-meilės santykių atžvilgiu. Ir tik dar vėliau supratau, jog tai buvo mano sąmoningas pasirinkimas išgyventi tokią lytinių santykių iškrypimo bedugnę. Stebėjau, kaip egzekutoriai tyliai išeina bei išsisklaido naktinio miesto gatvėse ir be jokio gailesčio ar prisirišimo palikau šią realybę. Nekilo nei mažiausio noro sužinoti, kuo gi man viskas baigėsi.
Tačiau dar nesugrįžau į dabarties realybę, o padarius tam tikrą kelione laike, staiga atsidūriau labai šviesioje, tyroje erdvėje. Nusileidus į materijos planus, pasijutau skaidrų rytą esanti po skaistaus žydrumo dangumi kone baltų akmenų pilyje. Stovėjau viename iš pilies bokšte esančių atvirųjų balkonų, buvau moteris, apsirengusi ilga šviesia suknia. Grožėdamasi žvelgiau į apačioje atsiveriantį nuostabų žalios gamtos peizažą. Širdis bei protas buvo vidinės rimties harmonijoje. Aš laukiau. Pajutau judesį ir atsisukau – prie manęs artėjo vyras su šviesiais rūbais, kurių fone išsiskyrė kiek rusvos spalvos veidas be galo tauriais bruožais. Jį sutikdama, ištiesdama rankas jaučiau tobulą viską aprėpiančią dvasinę meilę, niekuo nesupančiojančią, nepririšančią, o beasmenę, tikrąją ištikimybės, darnių bei harmoningų santykių raišką. Tai buvo tikroji mano to momento realybė, išgyventa visa savo visuma. Jis ištiesė savo rankas pasisveikinimui, žybtelėjo ant dešinės rankos esančio žiedo akutė. Tačiau aš visu kuo buvau panirusi į mylimo žmogaus akis – jose buvo visa pasaulio išmintis, meilė, sąmonės šviesa. Jaučiau beribę vienovę ir bendrumą visuose lygiuose – asmenybės, sielos, dvasios planuose.
Kaip bebūtų keista, ir šį kartą buvo lengva palikti minėtą patyrimą. Nes tas mūsų susitikimas netapo išsiskyrimu, kadangi visa tai aš išlaikiau savo atmintyje kaip vieną iš didžiausių brangenybių. Suvokiau, jog kai išgyveni tikros visuminės meilės realybę, tai tampa visiems laikams vertybe, kurios atimti niekas negali – tai tiesiog neįmanoma. Taigi, čia patyriau tikros dvasinės meilės, tikėjimo, ištikimybės, pasitikėjimo, pilnatvės bei vienybės bendrabūvyje išgyvenimą – prisiminimą.
Su tomis be galo šviesiomis vibracijomis grįžau į šią realybę. Svarbiausia, ką atsinešiau iš šios sesijos – tai suvokimas, kodėl beveik visuomet, kiek pamenu save šiame gyvenime, nebuvau linkusi į emocinį prisirišimą, niekuomet nesureikšmindavau seksualinių santykių, nesivaikiau “vienintelės tikros meilės”. Dominavo nuolatinis poreikis siekti gilių, dvasinėmis vertybėmis pagrįstų santykių, - tarsi viduje puikiai žinočiau, kas tai yra. Tiek pirmas, tiek antras šios sesijos prisimintas išgyvenimas tapo man tam tikru jėgos šaltiniu, padedančiu išlaikyti pusiausvyrą pačiose įvairiausiose situacijose.
4 sesija. Tema: vergystė-laisvė
Po kvėpavimo etapo atsipalaiduoju, kvėpavimas išsilygina, ir aš “iškeliauju”.
Atsidūriau ryškioje saulėkaitoje, čia stūkso kalnynai, esu akmens skaldykloje, kojos surakintos grandinėmis, rankose sunkus įrankis akmenims skaldyti, prakaitas žliaugia upeliais, iš nuovargio maudžia visą kūną. Aplinkui daug tokių kaip ir aš skarmaluotų vyrų, skaldančių akmenynus, keletas rūsčių prižiūrėtojų, turinčių botagus bei kitokius ginklus. Mane apėmęs beviltiškumas, nusivylimas tiek pačiu gyvenimu, tiek viskuo, kuo tikėta bei gyventa anksčiau. Bet labiausiai mane slegia ne karštis, alinantis darbas, o tos žvangančios grandinės ant kojų. Tai ne šiaip vergystės simbolis, tai absoliutus žmogiškojo orumo netekimo požymis. Ir aš suvokiau, jog su šiuo žinojimu turėsiu gyventi visą savo likusį gyvenimą. Šis žinojimas, pradžioje labai skaudinęs, palaipsniui jau buvo atbukęs…
Pakėliau sekundei akis į dangų, išvydau labai aukštai skraidančius paukščius, visiškai laisvus ir nepriklausomus. Jie man buvo tikrosios laisvės simboliai, tačiau nuo sunkaus, sekinančio darbo atbukę jausmai ir protas beveik net nesukirbėjo, žvelgiant į sklandančius paukščius. Nuskambėjo švilpiantis botagas, tvilktelėjo aštrus skausmas nuo smūgio ir raumenys automatiškai įsitempė, vėl ėmiau ritmingai mojuoti, daužyti, skaldyti.
Šios situacijos beviltiškumas mane stumte išstūmė iš šios realybės, tad netrukus atsidūriau visai kitame gyvenime, kitoje vietoje, kitu laiku. Tačiau ir vėl buvau surakintas - dabar grandinės kaustė ir kojas, ir rankas. Buvau galeroje, sėdėjau ant medinio suolo prie borto bei kaip ir kiti vergai, rankose laikiau didžiulio medinio irklo ranktūrį. Buvau irkluotojas. Vėl žliaugiantis prakaitas, žeminantys švilpiančio botago smūgiai… Tačiau viduje jaučiau maištingos sielos nerimastavimą, kunkuliavimą. Kūno raumenys mechaniškai susitraukinėjo įprastu ritmu, tuo tarpu akys klajojo vandens bei žydro dangaus platybėse. Tolumoje regėjau delfinų būrelį, jau kurį laiką plaukiojantį mūsų kaimynystėje, virš galvų klykavo baltos žuvėdros. O, kaip aš jiems – laisviems – pavydėjau. Savo mintimis skrajojau tarp paukščių, nardžiau delfinų būryje. Šios vizijos nebuvo kažkas nauja – jau seniai laisvės svajose taip lakiojau. Prižiūrėtojui nutolus, vėl, kaip ir daug kartų prieš tai, patampiau kojomis grandinę, prirakinusią mane prie denio grindų. Kadangi tai darydavau gan dažnai, grandinę laikantis kaištis jau buvo nemažai išjudintas senoje medinėje lentoje. Trūktelėjau darsyk, ir staiga grandinė žvangtelėjo neįprastai laisvai – ji išsilaisvino iš grindų. Akimoju suvokiau, jog turiu vienintelę progą palikti šį laivą, tapti laisvu. Puikiai supratau, kad metalo grandinėmis surakintomis rankomis bei kojomis plaukti negalėsiu, tačiau man laisvė jau buvo brangesnė už gyvybę vergovėje, todėl net nemąstydamas strimgalviais šokau per bortą. Apgaubė maloni vandens vėsa, užplūdo begalinis džiaugsmas – viskas baigta. Aš žinojau besąlyginės laisvės skonį, ir nė už ką šito neatsisakyčiau. Taigi, mirtis vandenyje man tapo išsivadavimu.
Sugrįžau į esamą realybę, atsinešdama tikrosios laivės patyrimą, gyvą bei realų, - tai man be galo brangu.
5 sesija. Tema: pasišventimas dvasinei tarnystei
Po hiperaktyvaus kvėpavimo bei kelionės per erdvėlaikį atsidūriau vienuolyne, buvau tikra, jog tai Himalajų kalnuose, matau jam būdingą kalnuotą landšaftą. Esu vienuolis, jau gerokai pagyvenęs, dėl asketiško gyvenimo būdo ganėtinai liesas, rudos spalvos rūbais. Didžiausią savo laiko dalį praleidžiu šventykloje, paniręs į maldas, mantrų kartojimą, meditacijas. Karts nuo karto aplankau savo Mokytoją, gaunu nurodymus ir dirbu toliau. Jaučiu savyje išsiskleidusį beasmeniškumą, begalinį atsidavimą dvasiniam keliui, beribę meilę, stiprų dvasinio vedimo, globos potyrį.
Diena, į kurią atkeliavau, yra gan išskirtinė. Apie dešimt tokių kaip ir aš vienuolių, dviem eilėmis klūpinčių veidais, nukreiptais į altorių, susikaupę ir panirę į gilią vidinę maldą. Vidinė šventyklos erdvė apšviesta žvakėmis, juntamas smilkalų kvapas, maloni akmenų vėsa. Priešais altorių, atsisukęs į mus sėdi mūsų Mokytojas, be galo gerbiamas ir mylimas. Jaučiu mus esant tartum viena kolektyvine sąmone, puikiai suvokiančia bendro vyksmo svarbą bei reikšmę. Atėjus laikui, Mokytojas pakyla, kylame ir mes. Jis žengia viduriniu praėjimu link lauko durų, mes sekame paskui Jį susitelkę į maldą, į visus apjungiantį kolektyvinį bendrumą.
Išėję iš šventyklos, pasukame link kalno, kopiame ilgai, tačiau visiškai nejaučiu nuovargio, nes fizinis kūnas visiškai pavaldus Dvasiai. Savo sąmonėje jaučiu ne tik mūsų grupelės bendrumą, bet ir labai gilų ryšį su visa aplinka – kalnais, augalais, dangumi plaukiančiais debesimis, saule – visu kuo. Matau, kaip gausėja debesys aplink mus, pridengdami žemiau esančias nuokalnes, mūsų vienuolyną, gyvenvietę. Jau esant išties labai aukštai, priartėjame prie nedidelės akmenuotos aikštelės, kurioje sėkmingai visi sutelpame. Labai retai mindomas kelias, labiau juntamas nei matomas, pranyksta už debesų marškos. Suvokiau, jog tai tartum vienas iš mūsų pasiryžimo išbandymų – ar eisime nematydami kelio po kojomis paskui savo Mokytoją? Šis žengia pirmas, pranyksta debesų migloje, mes rimtyje sekame paskui Jį. Apima toks pojūtis, tartum eitume į visiškai kitą realybę.
Viso to vyksmo reikšmingumas, svarba mane tartum surakino, sustingtino… Nežinia po kurio laiko pasijutau vienas žengiąs tuo pačiu takeliu, kuriuo kadaise atėjome, žemyn, žvelgiau į viską aplink, tarytum matyčiau pirmą kartą, arba matyčiau viską jau visiškai kitomis akimis, kitaip priimdamas, suprasdamas, netgi nevertindamas, o tiesiog grožėdamasis, džiaugdamasis tuo, ką matau. Tai buvo subtiliausias palaimos būvio išgyvenimas “čia ir dabar”. Tiesa, nuleidau akis, kad pažvelgi į kelią, kuriuo einu ir staiga pamačiau visai jauno vaiko švelnias putlias pėdeles – savo kojas. Va čia tai jau kilo nedidelis šokas, bet ne tam, kas leidosi nuo kalno į slėnį, o man, stebinčiai viską iš XXI amžiaus savojo kūno bei proto. Kas įvyko, kaip pasikeičiau būnant toje oloje, kodėl grįžau vienas bei visai kitoks – visa taip ir liko neįvardinta…
Po kurio laiko pasijutau grįžtanti į šią realybę, išgirdau jau puikiai pažįstamą “sugrįžimo” melodiją. Kiek atsigavus, ėmiau pasakoti, ką pamenu. Sesijos vadovas pasiūlė pabandyti prisiminti mano Mokytojo vardą, tuosyk lyg ir prisiminiau, tačiau gaila, kad neužsirašiau, nes dabar jau vėl nebe prisimenu (labiau pamenu vardo skambesį), tik Jį prisimenant kyla didžiulė vidinė šiluma, šviesa.
Kai papasakojau viską, ką pamenu, sesijos vadovas pasiūlė pabandyti atskleisti tolimesnio vyksmo detales. Tad užsimerkiau, vėl pradėjome kelionę, tiksliau pratęsėme ją. Išvydau, kad žengiu per uolienas visiškoje migloje, suvokiau, kad bent mažiausias baimės ar abejonės lašelis čia taptų pražūtingu. Kiek paėjus įžengiau į didelę olą, joje jau buvo keli mano bendrakeleiviai, Mokytojas. Prie mūsų prisidėjo ėję paskui mane. Nors ola buvo didelė, joje vienodai buvo pasiskirsčiusi prieblanda, tačiau viskas puikiai matėsi. Viduryje buvo apvalus akmeninis altorius, kurio įduboje degė šventa ugnis, ką supratau iš karto. Mes apsupome ją ratu.
Turiu pastebėti, jog ten skambėjo be galo aukštos dvasinės vibracijos, tad manau, kad be sesijos vadovo pagalbos tikrai nebūčiau sugebėjusi ką nors įžvelgti, prisiminti, suprasti. Tačiau žvelgiant į ugnį, esant gilioje vidinės maldos būsenoje, jaučiausi labai tvirtai. Greičiau pajutau, nei pamačiau, kaip vienas iš mano bendrakeleivių, matyt neatlaikęs tiek aukštų vibracijų, netekęs sąmonės, susmuko ant žemės. Tačiau visi kiti stovėjome, lyg būtume palaikomi Amžinojo Šaltinio jėgos dėka (manau, tai ir buvo). Mes apsiėmėme saugoti kai ką labai švento. Daugiau negaliu parašyti, kadangi, kaip jaučiu, duotos priesaikos saugoti paslaptį apsauginė galia neleidžia net priartėti prie visiško, protu įvardijamo jos supratimo. Įvyko transformacija – grįžau nuo kalno viršūnės gerokai pakitusio amžius į jau kiek kitokią, laiko pakeistą realybę. Viduje, vaikiško tyrumo taurėje, glūdėjo mažytė įšventinimo paslaptis...
